Iš ciklo „Senieji Grinkiškio mokytojai“ (3)
Apie ką šis rašinių ciklas „Senieji Grinkiškio mokytojai“? Radviliškio rajono Grinkiškio mokyklai jau daugiau kaip 200 metų ir joje dirbo daug mokytojų, tai apie kuriuos čia pasakoju? Ogi apie tuos, kurie mokė mūsų klasę Grinkiškio vidurinėje mokykloje 1969-1971 metais, kai pats ten mokiausi.
Apie kai kuriuos dar ankstesniais laikais Grinkiškio mokykloje dirbusius pedagogus yra rašę Radviliškio kraštiečiai Viktoras Bartkus, Pranas Lukoševičius, Aleksandras Šidlauskas, Ričardas Šileika, Zita Markevičienė, gal ir dar kas. Šiuo metu leidinį apie žymius Grinkiškio krašto žmones, tarp jų ir pedagogus, baigia parengti iš šio krašto kilusios, Grinkiškio mokyklą baigusios ir vėliau joje mokytojavusios Zofijos Radavičienės duktė mokslų daktarė Jūratė Radavičiūtė-Freire. O mano sumanymas kuklesnis – bent trumpai papasakoti apie tuos Grinkiškio mokytojus, kurie mus mokė praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje.
Kai kurie šie tekstai išspausdinti knygoje „Gyventi pakilome nuo Šušvės krantų“, tačiau ji išleista mažu tiražu, tad ištirpo. Be to, čia pateikiami rašiniai yra atnaujinti, patikslinti.
Ankstesniuose „Radviliškio krašto“ numeriuose rašiau apie Grinkiškio mokytojus Algirdą Čepą ir Aleksandrą Glibauskienę. Šį kartą papasakosiu apie grinkiškiečių mokytojų porą – Vytautą ir Zofiją Radavičius.
Ramus inteligentas
Pasitempęs, visada tvarkingas, santūrus, inteligentiškas. Tokį Grinkiškio vidurinės mokyklos mokytoją Vytautą Radavičių prisimena nemažai šio krašto žmonių, nes lankė jo pamokas – karinio parengimo, fizinio lavinimo, dailės, braižybos, darbų ir kitas. O miestelio gyventojai jį pažinojo geriausiai, nes daug metų sutikdavo gatvėje, parduotuvėje ir kitur, kai kurie svečiuodavosi jo namuose.
Štai pluoštelis keleto mano klasės draugų prisiminimų:
Zita Steponavičiūtė-Čiučelienė: „Vytautas Radavičius, mano dailės mokytojas, kažkada sakė, kad turiu dailininkės gabumų. Piešdavau su juo dekoracijas Naujųjų metų karnavalams, piešdavau vasaromis sau ir tada, kai jau piešimo pamokų nebebuvo, tik braižyba. Dailės būrelyje ar darbų pamokose su mokytoju V. Radavičiumi staklėmis iš medžio tekindavome suvenyrus – gražius baravykus, kuriuos dažėme rudu laku. Dar vis randu ant vadinamojo „aukšto“ tėviškėje popieriaus lapų su kaimynų mergaičių ar tėvų portretais. Vėliau, jau suaugusiai, tai vėl prasiveržė – būdama 37 metų ėmiau tapyti ir buvau priimta į Tautodailės sąjungą. Jaučiu dėkingumą šiam mokytojui, žinau, kad išėjusi į pensiją turėsiu ką veikti.
Atsimenu Vytautą Radavičių ir kaip įspūdingos išvaizdos vyrą, ramų inteligentą; net varganoje miestelio parduotuvėje tarybiniais sunkmečio laikais, 1980–1990 metais, būdamas jau nebejaunas, eilėje prie maisto stovėdavo oriai, tarsi atokiai nuo aplinkos, bet ne iš aukšto žiūrėjo į žmones. Kartais kiti jam užleisdavo vietą, jis padėkojęs tuo nesinaudodavo.
Labai pagarbiai apie Radavičių atsiliepdavo mano tėvas, kuris ilgus metus kartu su juo dirbo mokyklos dirbtuvėse. Nežinojau tuo metu, kiek jam metų, bet tarsi buvo tapęs prieškarinio Mokytojo simboliu“.
Vida Švėgždaitė-Varkalevičienė: „Vytautas Radavičius mums, mergaitėms, buvo kaip geras tėvas. Ne kartą atsitikdavo taip, kad braižybos namų darbus man padarydavo kas nors, V. Radavičius tai suprasdavo, bet – nebardavo“.
Algimantas Skačkobaras: „Įdomus buvo, visada pasitempęs, principingas. Braižyti per jo braižybos pamokas tekdavo kruopščiai, nors mokytojas jis nebuvo piktas“.
Garsėjo šis žmogus ir tuo, jog buvo ne tik (ar ne tiek) mokytojas, bet ir menininkas bei poetas – tapė paveikslus, rašė eilėraščius. Dar neseniai jo darbai puošė Grinkiškio mokyklą.
Lietuvos kariuomenės karininkas
Gimė Vytautas Radavičius 1908 m. Panevėžio rajono Bobiniškių kaime, iš kurio buvo kilęs jo tėvas. Vytautas buvo dar mažas, kai tėvai atsikėlė į jo mamos tėviškę – Grinkiškio valsčiaus Barsukynės kaimą (tarp Vosiliškio miestelio ir Trankinių kaimo). Čia Vytautas ir užaugo. Pradžios mokyklą išėjo tėvo padedamas namuose, vėliau mokėsi Šiluvos vidurinėje mokykloje, Kėdainių ir Kauno „Pavasario” gimnazijose, kur baigė 8 klases. 1929 m. įsidarbino remonto darbininku Kauno geležinkelio stotyje.
1930 m. buvo pašauktas tarnauti Lietuvos kariuomenėje, ryšių batalione. Čia gavo puskarininkio laipsnį, tapo liktiniu ir tarnavo lietuviškojoje armijoje iki 1940 metų vasaros, kai TSRS okupavo Lietuvą. Taigi jis 10 metų buvo karininkas – štai kodėl visą gyvenimą išliko pasitempęs.
TSRS užėmus Lietuvą, jos tautiškoji kariuomenė buvo prijungta prie tarybinės armijos. Kadangi tuo metu joje trūko raštingų žmonių – o V. Radavičius toks buvo – jis buvo paskirtas raštvedžiu. Juo tarnavo iki 1941 m. gegužės, kai susirgo vidurių šiltine ir buvo išleistas į atsargą.
Netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Iki 1944 m. spalio V. Radavičius gyveno Barsukynėje pas motiną. Kai vokiečiai pasitraukė iš Lietuvos ir ją vėl užėmė Raudonoji armija, V. Radavičius įsidarbino raštininku Kėdainių apskrities kariniame komisariate. Ten dirbdamas sužinojo, jog Grinkiškio gimnazijai reikia karinio parengimo mokytojo ir pasiprašė į tą vietą. 1945 m. rugsėjį buvo paskirtas ir dirbo Grinkiškio mokykloje 36 metus (1945–1981m.). Dėstė karinį parengimą, fizinį lavinimą, vėliau – piešimą, braižybą. 1969 metais jam buvo suteiktas liaudies meistro vardas.
1948 metais V. Radavičius vedė iš Grinkiškio krašto (Rudžių kaimo) kilusią Zofiją Ančerevičiūtę, kurią įsimylėjo, kai ji mokėsi Grinkiškio gimnazijoje. Zofija buvo jaunesnė už jį 20 metų. Pora nusipirko Grinkiškio centre medinį namuką ir įsikūrė jame. Zofija irgi tapo mokytoja – iš pradžių pradinių klasių, vėliau Grinkiškio vidurinėje mokykloje dėstė istoriją, neakivaizdiniu būdu baigė pedagogikos studijas.
1970 metais Z. Radavičienė išsikraustė iš Grinkiškio į Kauną, kur taip pat mokytojavo. V. Radavičius liko Grinkiškyje ir čia vienas savo namuke gyveno dar 26 metus. Mirė jis 1996 metais Grinkiškyje, sulaukęs 88 metų.
Pražilę mokiniai
Šiuo metu, 2024 metų rudenį, kai rašau šias eilutes, Zofija Radavičienė tebegyvena Kaune, jai liepos 26 dieną sukako 96 metai. Per gimtadienį paskambinau – balsas buvo žvalus. „Vis dar vaikštau, negulinėju“, – pasidžiaugė mokytoja.
1969–1970 metais Z. Radavičienė buvo mūsų, tuometinių devintokų ir dešimtokų, klasės auklėtoja.
„Jei kuriam mano mokiniui pradėdavo nesisekti mokytis, apsilankydavau jo namuose. O gal tas mokinys sunkiai gyvena, gal blogos ten jam sąlygos? Nebuvo nei vieno auklėtinio, kurio nebūčiau aplankiusi. Ir tai pasiteisindavo“, – sakė Z. Radavičienė.
Lankėsi ji ir pas mano tėvus Vaitiekūnuose, o dabar, praėjus keletui dešimtmečių nuo to laiko, auklėtoją Kaune aplankiau aš, jos buvęs mokinys. Mokytoja atnešė savo pagaminto obuolių sūrio, o jos dukra Jūratė Radavičiūtė-Freire pripildė mūsų puodelius arbatos.
Daug metų ji dalyvaudavo mūsų bei kitų savo auklėtinių, jau seniai baigusių Grinkiškio mokyklą, susitikimuose. Įsitaisydavo prie mokytojų stalelio, apžvelgdavo mus, susėdusius mokykliniuose suoluose kaip kadaise, kai buvome vaikai, ir pradėdavo kiek neįprastas po tiek laiko pamokas mums, jau seniai užaugusiems, pražilusiems jos mokiniams.
Taip buvo po dvidešimties, paskui – po keturiasdešimties metų nuo tada, kai baigėme Grinkiškio mokyklą… Įdomu, kiek kartų mokytoja štai taip stovėjo prieš klasę, kiek pamokų yra jos sąskaitoje?
O per tą mudviejų susitikimą jos dukters bute Kaune paprašyta papasakoti, kaip jai pavyko anuomet suvaldyti „sunkią“ mūsų klasę, kurios baidėsi ne vienas Grinkiškio vidurinės mokyklos mokytojas, Z. Radavičienė kuklinosi: esą ypatingo recepto nėra, pakako tik prisiminti, jog kiekvienas vaikas, paauglys, juolab jaunuolis – asmenybė, kurią būtina gerbti.
Galbūt todėl mokytoją ligi šiol tebelanko grinkiškietiški prisiminimai, nors ji jau seniai kaunietė? O gal dėl to, kad kilusi iš Grinkiškio krašto, kad čia gyveno jos tėvai, gimė jos pačios vaikai?
Apie tai ir dar daug apie ką kalbėjomės su mokytoja Z. Radavičiene.
Augo didelėje šeimoje
– Mano tėviškė – Rudžių kaimas netoli Grinkiškio. Gimiau 1928 metų liepos 26 dieną – per Onines. Kadangi mūsų šeimoje jau buvo Ona, mano sesuo, tai man davė Zofijos vardą.
Mano tėveliai – Mykolas Ančerevičius ir Stanislava Devindoriūtė. Susituokė jie abu jau būdami našliais. Pirmasis mano mamos vyras Petrauskas žuvo Pirmajame pasauliniame kare, ji liko su keturiais vaikais. Petrauskas buvo vietinis, iš Rudžių, bet „amerikonas“ – dar prieš Pirmajį pasaulinį karą nukeliavęs į Ameriką užsidirbo ten pinigų ir grįžęs į Rudžius nusipirko 17 ha žemės. Kai prasidėjo karas, jį išvarė į armiją ir mama daugiau jo nebematė, rado tik pavardę karių kapinėse. Mamai teko vienai auginti 4 vaikus.
Likusi našle, ji ištekėjo antrą kartą už Mykolo Ančerevičiaus. Jis, kaip ir mano mama, irgi liko anksti našlys, su dviem vaikais. Ir juos abu, Devindoriūtę-Petrauskienę ir Ančerevičių, suvedė likimas į vieną šeimą. Gimė dar keturi vaikai, tarp jų ir aš – jauniausia iš viso būrio.
Jau seniai neturiu tėvelių, nebėra ir brolių, seserų, net nei pusseserių, pusbrolių. Tėtis mirė eidamas 83-ius metus, mama – 93. Abu jau buvo apakę. Tėčio netekau 1961 m., o mamos 1977 m. Prisimenu, buvo paskutinė 1960 metų diena, laukėme Naujųjų metų. Ir tėtis kaip tik tą dieną sunegalavo, atsigulė į lovą. Išmušė dvylika valandų, tėtis paklausė: „Ar jau dvylika?“ „Taip“, – atsakėme. Ir jis pradėjo mirti…
Tėtis buvo labai gabus, pats, savo rankomis, pastatė namus, net pasigamino kuliamąją mašiną ir kuldavo savo bei kitų žmonių javus. O juk nemažai vaikų buvo šeimoje – reikėjo juos aprengti, apauti, drausmę palaikyti ir t. t.
Mama pati verpė ir audė, kad aprengtų mus. Prisimenu jos kruvinus praverptus pirštus… Visos sienos buvo verpalais apkabintos. O paskui iš jų ausdavo ir siūdavo rūbus. Tai tokiomis sąlygomis ir užaugau. Aštuntus metus ėjau, kai vyresnioji sesuo jau vesdavosi mane melžti karvių.
Vėliau jau aš tėtį išmokiau pasirašyti, nes jis buvo sudaręs sutartį su Baisogalos pienine parduoti jai sviesto. O nuvežus reikia pasirašyti. Tai ir išmokiau.
Paskui pradėjo atsigaut Lietuvėlė, bet 1940 metais rusai užėjo…
Mano broliai ir seserys negalėjo daug mokytis, tam stigo pinigų. Todėl kai kurie baigė tik pradinę mokyklą, o dauguma tik išmoko skaityti, rašyti ir – viskas. O man pasisekė, kai aš paaugau, jau privaloma buvo lankyti mokyklą, tad ir įgijau išsilavinimą.
Išsaugoti vyro laiškai
– Grinkiškyje į pirmąją klasę ėjote?
– Taip. Ir pirmąją klasę čia lankiau, ir buvau Grinkiškio gimnazijos pirmosios laidos abiturientė. Tas paminklinis akmuo, kur stovi prie mokyklos, mūsų, pirmosios abiturientų laidos, pastatytas.
Tuometinę Grinkiškio gimnaziją sudarė 4 pradinės mokyklos skyriai ir paskui 8 klasės. Baigiau visus skyrius ir klases.
Buvau parašiusi šios mokyklos istoriją, surinkus jos statybos nuotraukų, taip pat žinių apie žmones – kas rūpinosi mokyklos statyba ir t. t. Nežinau, kur dabar tai yra ir ar išvis yra Grinkiškio mokykloje.
Dar mokydamasi paskutinėse 7 ir 8 klasėse dirbau mokyklos direktoriaus sekretore. Kokius nors sąrašus sudaryti ar raštus parašyti tekdavo. Pramokau, praktikos gavau. 1948 metais baigiau gimnaziją ir susuko galvą šios mokyklos mokytojas Vytautas Radavičius… Susituokėme 1948 m. liepos 13 d., o kitais metais, rugpjūčio 4 d., gimė sūnus Gerimantas. Radavičius mane, kaip sakoma, įsižiūrėjo. Buvau dar labai jauna ir, žinoma, stengiausi išlaikyti atstumą, bet jis lakstė iš paskos“, –šypsojosi prisiminusi jaunas dienas Z. Radavičienė.
Jos duktė Jūratė iš šeimos archyvo ištraukė pluoštelį nuo laiko parudavusių V. Radavičiaus laiškų mamai. Parašyti gražia kaligrafiška rašysena, pamarginti eilėmis. „Tu suklydai“, – taip pavadintas vienas eilėraštis, kuriame Vytautas lieja širdgėlą dėl to, jog Zofija nepasiekiama. „Jis buvo labai atkaklus, tad ir susituokėme“, – kalbėjo mokytoja. Kiek palūkėjusi, tęsė:
– Grinkiškio miestelio žmonės mane gerai pažinojo, nes buvau šiose vietose gimusi ir užaugusi, o mano vyru kai kurie nepasitikėjo, klausinėjo, kas jis buvo anksčiau. Prisimenu, toks šnipas sekė… Kažkuriais metais per rugsėjo pirmąją atvažiavo jis į mokslo metų atidarymą ir sako, kad Radavičiaus praeitis jam neaiški. Mano vyrui tada kantrybė trūko – jis tiesiai paklausė to šnipo: „Ar moki skaityti? Nes savo pareigas atlieki kaip nemokantis skaityti“.
Padūkę, bet geri
Kaip toliau klostėsi Radavičių gyvenimas Grinkiškyje?
– Mūsų sūnelis Gerimantas buvo dar tik dviejų savaičių, kai man buvo pasiūlyta valsčiaus švietimo skyriaus vedėjos vieta. Tokiai jaunai, ką tik baigusiai gimnaziją… Bet tais laikais trūko pedagogų.
Aišku, nekaip jaučiausi: reikia ir organizuoti metodines pamokas ir aptarti kitų mokytojų vedamas pamokas, taigi – nusimanyti, kas jose gerai ir kas blogai… Bet žinojau, kurie mokytojai geresni, turi patirties, o dar pasiskaitydavau apie pamokų dėstymo metodiką. Na ir vedėjauju, bet jaučiu – Dieve, man, tokiai piemenei ir neturinčiai nei praktikos, nei pakankamai žinių – dalyvauti aptarimuose ir t. t.? Tačiau stengdavausi, pasiklausydavau patyrusių mokytojų ir apibendrindavau, ir niekas nekritikuodavo.
Neilgai pabuvau ta vedėja, – 1949 metais atsirado vieta Grinkiškio pradinėje mokykloje. Šitaip ir tapau mokytoja. Pradėjau dirbti su trečia klase. Gavau vaikus padūkusius – nors trečiokai, bet mušėsi su peiliais.
Padūkę, bet „medžiaga“ buvo gera. Teko važiuoti su jais į Šeduvos rajono fizinio lavinimo spartakiadą. Aišku, arkliais. Tai važiuojam ir dainuojam – aš užvedu, o kaip jie traukia! Ir man, ir vaikams smagu. Pirmas vietas tie mano chuliganiukai parsiveždavo. Šaunuoliai buvo, nors pasiutę.
Taip 4 metus išdirbau pradinėje mokykloje. Dirbdama joje 1950 metais įstojau į Šiaulių Kazio Preikšo mokytojų instituto neakivaizdinį skyrių. Dirbau ir mokiausi. 1953 metais baigiau mokslus Šiauliuose ir tais pačiais metais įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą, kurį baigiau irgi neakivaizdiniu būdu 1957 metais. Taigi, mokiau kitus ir tuo pat metu pati mokiausi.
Kai kurie kolegos pavydėjo, įkalbinėjo nestudijuoti aukštojo mokslo, sakė – bus sunku, neištversi, tačiau aš nepasidaviau.
– Mama, papasakok, kaip stojai į tą Šiaulių institutą. Berods sakei, jog tuo metu buvai ekskursijoje ir staiga sumanei nuvažiuoti į tą institutą, – paprašė Jūratė.
– Taip ir buvo. Tada mums, Grinkiškio mokytojams, buvo surengta ekskursija po Lietuvą. Važiavome Grinkiškio pieninės sunkvežimiu, susispaudę ant medinių suolų. Pasiekėme Tauragę.
Ir tada prisiminiau skaičiusi, jog kaip tik šiandien prasideda priėmimas į Šiaulių mokytojų institutą. Sėdau Tauragėje į traukinį ir nubildėjom į Šiaulius, o čia nuėjau prie instituto durų. Buvo ankstus rytas, teko palaukti, kol jas atidarys. Neturėjau jokių dokumentų, tik mažytę savo nuotraukėlę. Tačiau išlaikiau egzaminus ir priėmė, buvau viena pirmųjų įstojusi į šį institutą. Spėjau grįžusi ir prie ekskursijos prisijungti, – pasakojo mokytoja.
Kadangi studijavo aukštojoje mokykloje, jai jau paskyrė pamokų ir vyresnėse klasėse. „O po keleto metų perėjau iš pradinės mokyklos į vidurinę, gavau ir auklėjamąją klasę“.
Dėstė ji istoriją. Kodėl pasirinko būtent šią discipliną? „Didelio pasirinkimo tada nebuvo, – atsakė Z. Radavičienė. – Iš pradžių galvojau apie lietuvių kalbą ir literatūrą, nes mokykloje ją mokytis man sekėsi, tačiau prisiminiau, kiek daug tenka dirbti lietuvių kalbos mokytojams – namo parsineša krūvas sąsiuvinių su mokinių rašiniais, kuriuos tenka peržiūrėti, ištaisyti ir įvertinti.
Matematikai nebuvau gabi, tai kas beliko – istorija. Žinoma, tai propagandinė disciplina: reikėjo šokti taip, kaip valdžios dūdelė grojo. Bet ką galėjai padaryti?“
Mokytoja prisiminė pirmąją savo viršininkų vizitaciją. „Tada dar pradinėje mokykloje dirbau. Pranešė: atvažiuos patikrinti rajono švietimo skyriaus inspektorius Simaitis. Pasitariau su vyru, jis pamokė, ką daryti. Kadangi turėjau vesti rusų kalbos pamoką, sugalvojau daryti taip: parodžiau vaikams nuotrauką laikraštyje, po kuria buvo parašyta: „Otec čitajet gazietu, a mama slušajet radijo“ (Tėtis skaito laikraštį, o mama klausosi radijo). Klasei paaiškinau: va, matot, vaikai, – Tarybų Sąjungoje mama turi sąlygas radijo klausyti, o tėtis laikraštį skaityti…
Rudenį ataskaitinėje mokytojų konferencijoje, kurioje dalyvavau ir aš, Simaitis iš tribūnos pasakojo, kaip vizitavo Grinkiškio pradinę mokyklą: „Mokytoja Radavičienė vedė pamoką politiniu idėjiniu atžvilgiu aukštame lygyje“. Juokiausi tada mintyse“.
Geri vyrai yra laimė
Z. Radavičienei nusišypsojo laimė gyventi tarp gerų vyrų. Darbštus ir geras buvo tėtis. O vyras Vytautas, taip atkakliai siekęs Zofijos širdies, buvo meniškas.
„Šie paveikslai ant sienų aplink yra mano vyro“, – rodė juos mokytoja, o dukra aiškino: „Štai čia – Grinkiškio bažnyčia, čia ¢ Kubiliūnų malūnas, o šitame paveiksle Burūnų miško ąžuolas. Turėjau ir daugiau tėčio tapytų paveikslų, bet apvogė – 8 didelius paveikslus išnešė… O štai čia tėčio iš beržo tošies padarytas Šeduvos malūno maketas. Tėtis buvo namą įsirengęs, baldus jame pats pasidaręs“.
„Taip, mes patys įsirengėme Grinkiškyje nusipirktą namą, darėme pertvaras, nes kai nusipirkome, jame buvo tik sienos ir langai. Vyras perstatė ir krosnį, nes meistrų pastatytoji rūko“, – prisiminė Z. Radavičienė.
Grinkiškyje gimė abu Radavičių vaikai – Gerimantas ir Jūratė. Deja, Gerimanto jau nebėra. Mirė nuo skrandžio vėžio 2006 metais, turėdamas tik 57 metus. „Gerimantas buvo gydytojas terapeutas, kitiems nustatydavo auglius, o savęs neišsityrė“, – apgailestavo Jūratė.
G. Radavičius dirbo Raseiniuose. Turėjo tame mieste privačią kliniką. „Buvo atsidavęs darbui, jam sekėsi ir žmonės jį mėgo. Visomis prasmėmis buvo gabus: kaip ir tėtis, pats namą įsikūrė, net karšto ir šalto rūkymo krosnį pagal smetoninius vadovėlius pasidarė. Sykį parodė savo rankas, nudaužytos nuo statybos darbų. Į tėtį ir senelį buvo atsigimęs“, – pasakojo Jūratė.
Paliko Grinkiškį ir nesigaili
O Jūratė gimė, kai brolis ėjo jau penkioliktus metus. Radavičiai abiem savo vaikams suteikė gerą išsilavinimą: Jūratė Vilniaus universitete baigė romanų-germanų filologijos studijas, paskui dėstė vokiečių kalbą iš pradžių vidurinėje mokykloje, vėliau Kauno kolegijoje, Kūno kultūros akademijoje, dar vėliau – Užupio gimnazijoje Vilniuje. Dirbdama baigė Vilniaus pedagoginiame institute doktorantūrą ir tapo socialinių bei edukologijos mokslų daktare.
„Mokslinę disertaciją apsigyniau birželio trečiąją – tai tėčio mirties data. Pasirinkau tą datą kaip savotišką paminklą tėčio atminimui“, – pasakojo Jūratė. Kūno kultūros akademijoje ji dirbo 12 metų, iš jų paskutiniuosius trejus – Kalbų katedros vedėja.
Vėliau ją likimas nubloškė į Šveicariją ir čia ji ištekėjo už Amerikos lietuvio iš Čikagos. „Esu laiminga – jaučiu vyro pagarbą, o ir šeimoje kalbame lietuviškai“, – pasakoja Jūratė.
1970 metais išvažiavusi iš Grinkiškio į Kauną, Z. Radavičienė čia mokė vaikus Kauno 21-je vidurinėje mokykloje. O kai atskriejo pensinis amžius, vakarinėje mokykloje dar ilgai mokė jaunuolius ir suaugusius.
Paklausta, kodėl išvažiavo iš Grinkiškio, mokytoja paaiškino: „Man pavyko. Grinkiškyje būdama, 1965 metais, parašiau kraštotyros knygą „Saulė virš Grinkiškio“. Mat tuo metu vadovavau mokykloje kraštotyrai. Gavau už tą knygą respublikinę premiją.
Kraštietė Janina Narkevičiūtė, kuri tada buvo Kauno miesto vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoja ir vadovavo tam konkursui, pasiūlė man mokytojos vietą Kaune. Sutikau ir niekada nesigailėjau šito žingsnio. Dirbti Kaune buvo įdomiau negu Grinkiškyje, o ir atlyginimą gaudavau didesnį“.
Aplankydavo visus mokinius
– Dvejus metus buvote mūsų klasės auklėtoja. O juk ne visi to meto Grinkiškio mokyklos mokytojai šią klasę mėgo.
– Na taip, mane priprašė jai pavadovauti. Sutikau. Galvojau, negi nesusitvarkysiu? Visus jus juk pažinojau, nes istoriją dėsčiau.
Na ir argi aš labai jus bardavau? Tikrai ne. Ir už savo auklėtinius guldydavau galvą. O jų prašiau nesišaipyti vieniems iš kitų, kaip dažnai būna dabar mokyklose.
Tuos, kuriems nesisekė mokytis ar būdavo neklaužados, pasikviesdavau individualiai ir pasišnekėdavom, ir paprašydavau pasižadėti, kad daugiau taip nebesielgs. Visus prakalbindavau ir neapvildavo. „Ar pasižadi, ar tikrai taip bus?“ – klausdavau. Svarbu, kad pasakytų „Pasižadu“. Ir – beveik kiekvienas tą savo pažadą ištesėdavo.
O prieš visą klasę moralizuoti negalima, tai mokinio žlugdymas. Juk jis yra asmenybė. Tokios taktikos laikiausi.
Be to, gavusi auklėjimui klasę, stengdavausi sužinoti, kur ir kaip kiekvienas mano mokinys ar mokinė gyvena, tad apsilankydavau jų namuose, susipažindavau su tėvais. Tai man atrodė labai svarbu. Juk kaip galiu su kuriuo nors mokytoju, savo kolega, kalbėti apie kokį nors savo mokinį, kuriam kas nors nesiseka, jei nežinosiu jo padėties? O gal jis namuose sunkiai gyvena, gal blogos ten jam sąlygos ir t. t.?
Nebuvo nei vieno auklėtinio, kurio nebūčiau aplankiusi nei Grinkiškyje, nei aplinkiniuose kaimuose. Ir tai pasiteisindavo. Prisimeni, juk ir pas tavo tėvus apsilankiau, kai tau nesisekė matematika.
– Mama, dabar jau taip negalėtumėte dirbti, nes šiais laikais itin svarbu asmens duomenys ir vaikų teisės, – įsiterpė Jūratė.
– Na taip, dabar kiti laikai. Jau daug ko mokytojai nebegali daryti, nes perdaug galių suteikta vaikams ir jų tėvams, o mokykla ir mokytojai tampa bejėgiai. Vis dėlto anais laikais kai kas buvo geriau negu dabar. Pavyzdžiui, moksleivių uniformos: jos buvo paprastos ir gražios. Prieinamos ir turtingiau, ir skurdžiau gyvenantiems. O dabar beveik viskas vaikams leidžiama, o jų tėvai, ypač turtingieji ir įtakingieji, mėgsta pavadovauti mokytojams. Argi taip turėtų būti?
Merkia akį – netylėk
– Ar visada buvo lengva suvaldyti mokinius?
– Daug sunkiau būdavo jausti kai kurių kolegų pavydą: kad nesimokyčiau, nestudijuočiau, nieko nesiekčiau. Laimei, nepaisiau.
Aišku, pasitaikydavo visko. Kai buvau jauna, kai kurie vyresnieji mokiniai pamerkdavo man per pamoką akį… Tokius labai greitai nusodindavau. Pasakydavau: „Aha, štai tas (pasakydavau vardą ar pavardę), matyt, labai gerai moka ir nori atsakinėti, nes merkia man akį, – prašom prie klasės lentos“. Prisimenu net vieno pavardę – Litvinas; bet tokių buvo ne vienas. Tai išrausdavo ir daugiau jau nebemirksėdavo.
Arba dar kitas nuotykis. Buvo Tarptautinė moters diena, tačiau dar šalta. Jau prietema, vėjas pusto sniegą. Ėjom susikibusios su mokytoja Kvedariene per Grinkiškį ir šast, įšoko vaikinas tarp mūsų ir klausia: „Mergaitės, gal jus palydėti?“ Žiūrim – ogi Rimantas Banevičius iš dešimtosios klasės (dabar žinomas mokslininkas, profesorius).
Kvedarienė ir sako: „Tai kad, vaikeli, ne čia pataikei“… Jis atšoko supratęs, kad suklydo. Aš kitą dieną atėjusi į pamoką klasėje dar pajuokavau: „Parašysiu Rimantui penketą, gal jis dar kartą palydės“. Vaikinas paraudo…
„Po keleto dešimtmečių buvo dar ir kitas nuotykis, – įsiterpė Jūratė. – Mano mama dainavo Kauno technologijos universiteto chore „Absolventas“. Po vieno koncerto prie jos priėjo solidus žmogus ir klausia: „Atsiprašau, ar jūs ne mokytoja Radavičienė?“ Mama atsakė: „Taip, Rimantai Banevičiau“.
Paaiškėjo, jog profesorius R. Banevičius dirba Kauno technologijos universitete. Taip užsimezgė mūsų draugystė ir profesorius sutiko bendradarbiauti rengiant prisiminimų apie Grinkiškio mokyklą knygą“, – pasakojo Jūratė Radavičiūtė-Freire.
Z. Radavičienė daug ką yra nustebinusi puikia savo atmintimi, pažvelgusi į, atrodo, jau pasenusius, pasikeitusius buvusius savo mokinius, kaipmat išpyškina jų vardus, pavardes bei kur jie gyveno, kokioje klasėje mokėsi. Jos atminties tarsi nei kiek neblukina laikas.
„To meto jaunuoliai buvo nuoširdūs, – svarstė Z. Radavičienė. – Tais laikais mes, auklėtojai, privalėjome baigiant abiturientams paskutinę klasę apie kiekvieną jų parašyti charakteristiką. Ją patvirtindavo mokyklos direktorius, ji būdavo privaloma stojant į aukštąją ar kitokią mokyklą.
Sykį savo auklėtiniams pasakiau: „Parašykite kiekvienas savo charakteristiką patys“. Parašė visi kaip mokėjo. Ypač man įsiminė vieno vaikino, neminėkime jo pavardės, charakteristika. Jis joje tiesiai šviesiai išklojo: „Esu vidutinių gabumų, tačiau tinginys, neatlieku namų darbų“. Ir toliau kritiškai apie save… Aišku, aš jo charakteristiką perrašiau, nes nebuvo jis toks blogas kaip parašė.
Ar nebegrįš rugsėjis?
– Jūs buvote ir likote labai energinga. Iš kur toks aktyvumas? Gal iš tėvų?
– Na turbūt taip, abu mano tėveliai labai daug dirbo. Tėtis sugebėjo namus pasistatyti ir įrengti, o mama, kaip sakiau, verpė ir audė, kad mus aprengtų, o dar prižiūrėjo mus, visą būrį vaikų. Tai gal ir tikrai į juos atsigimiau.
„Matyt, toji pokarinė karta, kuriai priklauso mano mama, užsigrūdino kasdienėse kovose dėl išlikimo. Juk buvo karo, vėliau pokario baisumai. Daug kas iš tos kartos jau palaidoję net savo vaikus, tačiau tebėra gyvybingi, stiprūs dvasiškai. Kai mama atvažiuoja pas mane į svečius, ir čia negali ilgiau pabūti be darbo, tuoj klausia: „Dukrele, ką man veikti?“ Brolis Gerimantas sakydavo: „Mūsų mama nemoka ilsėtis“, – pridūrė Jūratė.
– Šiais laikais daug kas negali išlipti iš depresijų, liūdnų minčių ir nuoskaudų. Mokytoja, gal turite receptą, kaip jų atsiginti?
– Nuo mažens buvau silpna, menkos sveikatos. Dar būdama jauna, trisdešimties metų, susirgau radikulitu. Taip surakindavo skausmai, jog vargais negalais išsiridendavau iš lovos, po to, prisilaikydama jos, šiaip taip atsistodavau, o vaikščioti galėdavau tik pasiremdama į sienas ir baldus.
Ir 1961 metais į mano rankas pateko žurnalas Mokslas ir gyvenimas“, kuriame perskaičiau, jog išgydyti radikulitą galima mankšta. Buvo pateikti ir pratimai. Pradėjau mankštintis pagal juos ir tai darau ligi šiol kiekvieną rytą. Pasigydžiau šitaip ne tik radikulitą, bet ir kitas savo ligas. Tai mane dar ir dabar palaiko.
Ir, žinoma, Jūratė, ji labai rūpinasi manimi, sakė mokytoja, švelniai žvelgdama į savo dukrą.
O toji pridėjo: „Mamą stiprina darbas ir bendravimas. Jos kartos žmonės labiau vertina bendravimą negu mes, šiuolaikiniai žmonės. Mama mėgsta paskambinti buvusiems mokiniams, pasiteirauti, kaip jiems sekasi, dažnai ir pati sulaukia jų skambučių“.
40 mokytojavimo metų. Ar buvo galima padaryti didesnę karjerą?
– Na taip – norėjo Radviliškio rajono valdžia anuomet mane paskirti Grinkiškio vidurinės mokyklos direktore. Po to, kai išėjo tuometinis direktorius Kalnelis. Mane kalbino turbūt todėl, kad jau turėjau nemažą darbo stažą, aukštąjį išsilavinimą. Tačiau pasiūlė prieš tai įstoti į Komunistų partiją. Be jos anais laikais neskirdavo į direktoriaus postą. Atsisakiau.
– Kas sunkiausia būna mokykloje?
– Surasti kelią į vaiko širdį, dūšią. Bet tai ir yra svarbiausia.
– Kokie prisiminimai dažniausiai lanko – grinkiškietiški ar kaunietiški?
– Grinkiškietiški. Ten baigiau mokyklą, ten mano tėviškė, ten mano visi skausmai ir džiaugsmai. Ir jaunystė ten praėjo… Dažnai prisimenu Grinkiškį.
Džiaugiuosi, kai matau savo buvusius mokinius padarius karjerą, galvoju: tai manieji. Man tada būna smagu, tarsi pakelia, paskatina. Juk būna ir man liūdnų minčių – likau viena, neturiu nei brolių, nei seserų, tik vienintelę savo dukrelę Jūratę, ir kai ji išvažiuoja – lieku visai viena…
Jūratė atnešė V. Radavičiaus eilėraščių sąsiuvinį. Atvertė.
„Dar bus pavasaris, dar šėls išdykę vėjai,
Ir aplankys mus laimė, džiaugsmas ir skausmai.
Ir kaipgi patikėt, kad nebegrįš rugsėjis,
Ir kaipgi patikėt, kad mes nebe vaikai?“
Po eilėraščiu data: 1925 metai, Šiluvos progimnazija. V. Radavičiui tada buvo 17 metų. O dabar jau ir mums, Vytauto ir Zofijos Radavičių mokiniams, jau kelios dešimtys. Laikas tiesiog skrieja.
Feliksas Žemulis, 2012-2024 metai
