„Greičiausiai žmogus teturi vienintelius tikrus namus, ir tai yra jo vaikystės, jo tėvų namai.“ – V. Daujotytė Kodėl metams bėgant vis dažniau prisimename vaikystę?
„Kodėl mūsų, Pažadėtoji žemė yra praeityje? Gal, kad tai atskira erdvė ir atskiras laikas?.. Vaikystė yra atskiras žmogaus gyvenimas. Gyvenimas gyvenime. Išeiname iš jo su tuo, ką gauname ir ko ne.“ (V. D.) Mielas skaitytojau, ar prisimeni tėvų namus, ar nors retkarčiais sugrįžti į savąją vaikystės gatvę? Vieną apsiniaukusią kovo dieną sugalvojau aplankyti savo gatvę (Jaramino g. iki karo ir po Nepriklausomybės atkūrimo, pokariu – JANONIO). Mano vaikystės pasaulis toks, kokį aprašau. Žinau, kad kiekvienam jis bus kitoks. Mano, koks buvo, toks ir liks, tik dabar matomas ir suvokiamas kitaip. Mano gatvelė tądien pasirodė suvargusi, kažkaip sunykusi ir tik atmintyje ji išliko graži, net labai didelė ir nepaprastai jauki. Prieš daugelį metų rajoniniame laikraštyje buvo išspausdintas mano straipsnis „Ateinu, negaliu neateiti, kur išvaikščioti mano takai“. Rašiau tuomet apie čia gyvenusius žmones, gatvės papročius ir tradicijas, liūdnas ir džiaugsmingas akimirkas. Ir dabar gal kas atsikartos, bet tai jau bus mano asmeniniai išgyvenimai, potyriai iš vaikystės ir paauglystės metų.
Pokario metais (penktas–šeštas dvidešimto amžiaus dešimtmetis) mūsų daugiavaikei valstiečių kilmės šeimai buvo paskirtas dviejų kambarių butas sename žydams priklausiusiame name Janonio gatvėje. Gatvelė buvo grįsta akmenimis. Joje gražiomis eilutėmis stovėjo susigūžę mediniai namukai su langinėmis. Kiekviename name gyveno kelios šeimos. Visoje gatvėje buvo vos keletas dviaukščių medinių namų. Retkarčiais, dažniausiai turgaus dienomis, gatve prabildėdavo arklio traukiami vežimai. Triukšminga akimirka, o vaiko ausims, tai gąsdinantis garsas. Tai kaimiečiai suka link geležinkelio pervažos ir Basanavičiaus gatve skuba į artimiausius kaimus – Jaugėlus, Ilguočius, Žinėnus, Varnionius, Daukučius, Nirtaičius, Daugėlaičius… Mašinos čia pravažiuoja retai, už tai traukiniai bilda dieną–naktį. Jei pamatau (man gal trys–keturi metukai) sunkvežimį, lekiu į kiemą slėptis. Nuo ko? Nelabai žinau. Tik girdėjau mamą sakant: „Ir vėl veža“. Todėl ir slėpiausi, kad ir manęs neišvežtų, nors nesuvokiu, kur ir kodėl. O tuomet ištisos šeimos dar buvo tremiamos į Sibirą…
Laikui bėgant iš mamos pasakojimų sužinojau apie čia gyvenančius žmones. Tai Klepeckai, Gaižučiai, Prascevičiai, Kušinai, Bagdonienė, Narsučiai, Kisieliai, Kurnevičiai, Januševičiai, Venčiai, Ričkai. Apie kai kuriuos ji pasakojo, pas kitus nusivesdavo. Dvi mamos draugės – Ričkienė ir Bagdonienė – našlės. Vyrai negrįžo iš karo. Viena augina du sūnus ir dukrą, kita – dvi dukras. Jie vyresni už mane, bet kai ūgtelėjau, susibičiuliavome. Gatvėje gyvenantys dirba „gelžkelyje“, Malūne, Lentpjūvėje. Moterys – namudininkės (o tai uždrausta!).
Gatvėje daugiausia lietuvių. Bet yra ir stačiatikių, kelios sentikių šeimos. Viename namuke gyvena du vokietukai – Kristina su broliu. Juos priglaudė lietuvių šeima. Mūsų šeima mišri. Vyresnio brolio žmona ukrainietė. Ją, baigusią ekonomikos technikumą, atsiuntė dirbti čia, Vagonų depe. Viduriniojo brolio žmona – rusė. Jos visa šeima buvo vokiečių ištremta. Dirbo Prancūzijos ir Lenkijos fabrikuose. Prekiniai traukiniai, kuriais vežė nežinia kur, sustojo Radviliškyje. Dvi seserys su tėvais čia ir pasiliko. Švogeris nuo Stavropolio. Dirbo inžinieriumi, mašinistu padėjėju. Mamai tekdavo išgirsti nepritariančių aplinkinių kalbų. Tėvas vaikų apsisprendimui neprieštaravo ir su žentu bei marčiomis sugyveno gerai. Kartą mama gatvėje parodė dvi gražias mergaites. Tai buvo užsilikusios Lietuvoje žydaitės – gimnazijos mokinės. Vėliau mama nusivesdavo pas žydę Pečerskienę pirkti dažų vilnai ir bovelnai. Jai teko dirbti Kovo 8-osios kojinių fabrike su žydu Pečerskiu. Mes, panelės, pas žydaitę Natašą dažydavomės blakstienas. Mama pasakodavo apie puikų žydų tautybės daktarą, bet jis gyveno jau kitoje gatvėje.
Gatvės nameliai vieni į kitus panašūs. Kiek gražesni Kurnevičių, Narsučių, Kisielių namai. Dviaukščiuose mesijuose namuose gyveno daug šeimų. Viename iš jų mano klasės draugai Janušauskaitė, Kulbis. Visi žino jo kailiadirbio Kisieliaus namus. Ten gyveno bendraklasė Bronytė. Dviaukščiuose gyveno siuvėja Orlova, Kultūros namų direktorius S. Ričkus, mokytoja Sagaitienė. Greta stovinčiame name įsikūrė Miesto Vykdomasis Komitetas. Tame pat name gyveno ir pirmininko šeima, žydų ir rusų šeima. Greta stovinčiame name mokytojai G. ir J. Geniai. O už sienos – geležinkeliečio Jurgutavičiaus – gero šachmatininko šeima. Negaliu neprisiminti sportininkų Kovalenkų šeimos. Gatvėje būta Radviliškio šviesuolių-inteligentų. Tai mokytojai, vaistininkės ir banko inkasatoriaus Kšatuckių šeima, inžinierius, profesionalių įgūdžių turintis batsiuvys Ventys, kailiadirbis Kisielius, kirpėja Narsutienė, daržininkas Kurnevičius. Kiek pamenu, gatvė gyveno draugiškai. Kas plaukus sušukuoja, kas kailius išdirba, kas drabužį „atnaujina“, kas batus paremontuoja. Pas kaimynus Kurnevičius mama vesdavosi pirkti pomidorų. Tuomet jų ir turguje niekas nepardavinėjo. Įeini į tokį paslaptingą, vėsų kambarį, o ten ant lentynų pūpso raudoni, vos gelstelėję ir dar žali didžiuliai pomidorai. Rinkis kokių tik nori! Pirkdavome štukomis. Skonis neišpasakytas. Tikrais delikatesas! Kartą mamai pardavė kelis sodinukus. Iš žemaūgio krūmo priskindavome po krepšį pomidorų. Tai bent derlius! Dabar tokių rūšių ir tokio derliaus nebeužauginame.
Gatvės pradžioje stovėjo keletas didesnių ir (kieme) mažų namų. Ten neidavome, bet mama pažinojo visus ten gyvenančius – visą bendruomenę (sakytume šiandien). Tai Galinių, Prašpiliauskų, Hincų, Osokinų, Benevičių, Pilypovų, Tamulių šeimos. Su kai kuriais tų šeimų berniokais teko mokytis, bet jų vyresnių, mes, mergiotės, privengdavome, prisibijodavome.
Radviliškis tuomet, kaip dabar Pasvalys ar Pakruojis, buvo mažasis aludarių kraštas. Šventėms žmonės pasigamindavo savo alaus iš cukraus ar cukrinių runkelių. Ne paslaptis, kad gatvėje buvo alaus pardavinėjimo taškai. Su pasididžiavimu sakau, kad mano tėtis mokėjo padaryti salyklinį alų. Man buvo įdomu, tad visą gamybos procesą jis mielai paaiškindavo. Tik vienas nemalonus atvejis, išlikęs atmintyje. Alus (per anksti sukoštas) įsisiautėjo, prasilaužė laisvėn (išlūžo bačkučių lankai). Garsas baisus, o viso smūgio pasekoje – baltų putų jūra kambaryje!.. Ir kvapas.
Gatvė turėjo savo ledų pardavėją. Tai mielas, šiek tiek šlubčiojantis diedukas (J. Čepaitis). Mums, vaikams, jis buvo tikru stebukladariu. Suspaudę rankose kapeikas savanoriškai ateiname prie žinomo viduryje gatvės stovinčio namuko. Prie jo stovi ledų vežimėlis. Pardavėjas šypsosi ir kažkokiu stebuklingu šaukštu pakabina porciją šaltų baltų ledų. Jie įspraudžiami tarp dviejų vafliukų arba į vaflinį puodelį. Kaip skanu! Net seilės ištįsta. Atsargiai lyžtelėjame baltą šaltą masę ir pėdiname į namus… Ledų pardavėjo senai nebėra, bet namukas, kuriame gyveno mūsų „stebukladarys“, tebestovi ir primena saulėtas, džiaugsmingas vaikystės akimirkas. Kartais, nusipirkusi porciją ledų, pagalvoju: pasirinkimas didelis, ledai įvairūs ir skanūs, bet tokio kaip vailystėje patirto skonio – neatrandu!
XXX
Gatvikės pabaigoje stovėjo pilkas medinukas, nieko apie jį nežinojau iki septynerių metų. Kažkas sakydavo – žydų šūlė. Nieko nesuprasdavau, ką tai reiškia. Tik kai vieną rugsėjį mama palydėjo iki jo, supratau – čia MANO MOKYKLA! PRADINĖ (dabar jos vietoje stovi mūrinukas). Pirmomis dienomis joje buvo nedrąsu, bet greitai mokykla tapo sava ir miela. Kiekvieną rytą mes, arčiau jos gyvenančios, Gražinos gatvele skubėdavome pasitikti ateinančią į darbą pirmąją mokytoją Razmienę. Taip norėjosi panešti jos krepšį sąsiuvinius. Keistas tas mūsų vaikiškas noras, ar ne?
Klasės buvo pereinamos, nebuvo atskirų įėjimo durų. Suolų daug, nes ir mokinių klasėje daug. O tie suolai visai ne tokie, kaip dabar. Juodi. Norint atsistoti, reikėdavo atversti atlenkiamą lentelę. Suolas sėdėjimui su atlošu pritvirtintas prie pagrindinės dalies. Jai nori atsistoti ar paklausti ko nors mokytojos, privalai pakelti ranką ir ne bet kaip! Alkūnė ant suolo, ranka pakelta. Kai labai norėdavome atsakinėti, tiesdavome rankas į priekį, jas judindavome. Tada mokytoja pykdavo ir ramindavo mus.
Ak, ta pradinė mokykla! Tokia miela ir jauki. Žiemą klasėse iš ryto sargas pakurdavo statinę koklinę krosnį. Per pertraukas ar po jų prie jos šildydavome rankas, kartais drėgnas pirštines. Mokytoja irgi glausdavosi prie jos… Ant kiekvieno suolo stovėdavo užsukami rašalo buteliukai arba rašalinės. Jas nešiodavomės kasdien. Kai kurių mamos jas apmegzdavo. Jei pritrūkdavo rašalo, namuose jį padarydavo tėvai: susmulkina cheminio pieštuko grafitą, užpila vandeniu – štai jau ir mėlynas rašalas (kartais violetinis). Rašydavome koteliais. Į dailiai išdrožtą pagaliuką įkišame plunksną ir rašiklis paruoštas. Vienos plunksnos rašė plonai, kitos (su išlenktu galiuku) – storiau. Kiekviename sąsiuvinyje spaustukas, minkštas popierius nusausinti rašalą. Sąsiuviniai būdavo langučiais, viena linija ir specialūs dailyraščiui. Dešinėje lapo pusėje platesnės paraštės, kairėje siauresnės (užsibraukdavome patys).
„Saulutė“ – pirmas, mūsų nuostabiausias vadovėlis. Jį kasdien nešiodavomės, kai kurie užantyje, maišelyje arba portfeliukuose. Vėliau mažuose lagaminėliuose (deja, tokius turėjo vienetai). Į pamoką ar iš jos kviesdavo varinis varpelis. Geroji „ciocytė“ (budinti) leisdavo paskambinti. Šitos atrakcijos labiausiai norėdavome mes, mergaitės.
Kartais klasėje dingdavo šviesa. Tam visada būdavome pasiruošę. Mamos namuose pagamindavo „knypuškas“ – savadarbes šviesą skleidžiančias spingsules. Į išskaptuotą pašarinį mažesnį buroką pripildavo karšto lajaus (avių taukų), knatą susukdavo iš vatos. Jos rūkdavo, skleisdavo ne labai malonų kvapą.
Per pertraukas arba sėdėdavome suoluose, arba „siausdavome“: mėtydavome krepšius, berniukai lakstydavo per suolus. Į mokytoją buvo privaloma kreiptis žodžiais „tamsta mokytoja“. Mano pirmoji mokytoja buvo labai griežta, bet mes ją mylėjome. Išdykėlius statydavo į kampą. Reikėjo stovėti ramiai, nusisukus į sieną. Kartą esu gavusi medine liniuote per delnus už pripeizotą sąsiuvinį. Tai nebuvo malonu. Kai kuriems „nusukdavo“ ausį, papešdavo ausį, papešdavo plaukus. Ir vis tik mums atrodė, kad mūsų mokytoja pati geriausia. Pradinėse klasėse dirbo mokytojos R. Jenčienė, Rimkutė, O. Tverkienė. Pastarųjų dviejų prisibijodavome. Triukšmaujančių šventiniame renginyje (jie vykdavo Kultūros namų – dabar Šaulių namai – salėje) Rimkutė savo grėsmingu balsu nutildydavo iškart. O Tverkienė (tai žinojo mūsų mamos) rinkdavo duomenis apie lankančius bažnyčią, nekęsdavo vaikų iš neturtingų daugiavaikių šeimų. Mano atmintyje liko nemažai Septynmetės mokyklos mokytojų. Tai mokytojai V. ir Č. Čižikai, P. Gimbutas, Trakšeliai, J. Žurauskas, Prapuoleniai, J. Paulauskas, Abramovaitė, Masandukienė, Gumbrevičiūtė, Švedarauskaitė, V. Banaitienė. Jie mums atrodydavo labai paslaptingi.
Mūsų, pradinukų, apranga buvo labai kukli: suknelės, sijonukai, bliuzelės, megztukai. Berniukai dėvėjo sportines arba iš bajaus siūtas kelnes, rankų darbo švarkelius. Viena kita mergaitė turėjo uniforminę suknelę ir prijuostę. Berniukų plaukai nuskusti, mergaitės su kasytėmis, o jose šilkiniai kaspinėliai.
Visi gerai besimokantys – pionieriai. Draugovės susirinkime prisiekdavome gerai mokytis, mylėti tėvynę. Kaklaraištis (raudonas medžiaginis trikampis) buvo privalomas. Berniukai tuoj juos praminė „silke“.
Tokia buvo mano pradinė mokykla. Iš tolimo laiko kartais kažkas įšoka į dabartį. Bet tas kažkas jau suvokiamas ir matomas kitaip. Ir šiandien suvokiu, kad niekas nepraėjo, neprabėgo. Tik mes praėjome ir nebegrįžome, nebeatėjome. Mūsų laikas virto atmintim.
Bus daugiau…
J. Kaučikienė
