Kol T. V. Raskevičius svarsto kaip „prastumti“ partnerystės įstatymą, skirstant Lietuvą į rusiško ir amerikietiško tipo variantą, kurio pasak yra labai svarbu apsispręsti tuoj pat, pateikiant pasauliui viešą atsakymą, kuriai pusei tu priklausai ir kokias vertybes atstovauji. Seimo narys Raskevičius užsimena, kad žmonės besipriešinantys Partnerystės įstatymui palaiko Rytų pasaulio ideologiją, o sutinkantys su tuo, ką siūlo Raskevičius – Vakarų. Trumpai tariant, jei esi prieš LGBT+ bendruomenę – priklausai Putino raudonųjų žmogeliukų armijai.
Tuo tarpu visiškai į šoną yra nustumiamos šiai dienai aktualios problemos. Viena iš jų – medicina. Pasižiūrėjus iš šalies susidaro vaizdas, kad mums jau nieko nereikia. Sergančios depresija Marijos žemelės atvaizdas tampa labai realistiškas. Kyla klausimas, kam visgi Lietuva ruošia medikus, Europos Sąjungai ar Lietuvai? Ar neperbrangus malonumas investavus 40 000 Eur. į medicinos specialistą, iš karto po studijų jį padovanoti Švedijai ar Norvegijai? Toks pinigų ir laiko švaistymas yra normalus reiškinys Lietuvoje, nes tik
mes galim išmesti 15 000 000 milijonų ir 6 metus trukusių studijų, ruošdami medikus kitoms valstybėms. Taip pat sėkmingai leidžiam sau atsisakyti Mažeikių naftos, geležinkelių, Klaipėdos uosto, mokyklų regionuose, ligoninių, draugiškų santykių su įtakingais verslo partneriais. Koks bus sekantis ėjimas?
„Vyriausybės strateginės analizės centras (STRATA) apskaičiavo, kad 2030 m. Lietuvoje trūks 2,8 tūkst. medikų – ypač šeimos ir vidaus ligų gydytojų. Atitinkamai – 428-ių ir 420-ies specialistų. Ypač trūks todėl, kad daugiau nei 50 proc. dabartinių medikų yra pensinio amžiaus. Tuo metu dvi šalies aukštosios mokyklos – Vilniaus universitetas (VU) ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) – kasmet parengia gydymo įstaigoms šimtus medicinos mokslų absolventų. Kol mūsiškiai išvažiuoja gydyti užsieniečių, Lietuvoje jau
svarstoma, kaip pritraukti medikus baltarusius ar ukrainiečius“, – rašo Respublika.
Pavyzdys, kai užplūdus vakarų Europą specialistams iš Afrikos ir Azijos šalių, vietiniai gyventojai nedega dideliu noru eiti gydytis pas juos. Žmonės ieško būtų patekti pas savo tautybės daktarą, nes skirtingas šalių mentalitetas naikina negaluojančio asmens pasitikėjimą gydymo kokybe. Automatiškai gydantis emigrantas daktaras yra nustumiamas į antraeiles pareigas užimančio specialisto poziciją, kurioje medicininis tobulėjimas yra sunkiai įmanomas. Todėl sugalvotas planas ieškoti gydytojų iš Ukrainos ar Baltarusijos
sukeltų dar didesnį specialybių disbalansą, augintų Lietuvos žmonių nepasitikėjimą medicina, nubrėžtų ryškias finansines linijas tarp privačių klinikų ir valstybinių medicinos įstaigų, atsirastų psichologinė atskirtis tarp medikų, pradėtų vyrauti „šundaktario“ modelis.
Ateina laikas, kai Lietuvoje gydytis tampa labai komplikuota ir nepatogu, ligos paieškos pacientui kainuoja nepakeliamas finansines išlaidas, traumuoja psichologiškai. Todėl medikams ir būsimiems absolventams turi būti nustatyta sąlyga atidirbti, arba pilnai atlyginti valstybei už suteiktas studijas. Būtina keisti vidaus politiką medicinoje, atsižvelgti į medikų prašymus. Nes tai, kas darosi sveikatos apsaugos sistemoje, veda prie fakto, kai nebus kam gydyti ir ką gydyti. Negelbės nei savi, nei užsieniečiai.
Pirmaujame pasaulyje pagal perteklines mirtis, nuolat augančių ligų atvejus savivaldybėse, o tai ir parodo mūsų šalies medicinos ir medikų kompetenciją. Žemiau nėra kur ristis, esame dažnas patyrę medikų abejingumą, storžieviškumą, esame ne kartą nesulaukę medikų pagalbos, neprisiskambinę. Klausimas ar ukrainiečiai su baltarusiais mus gydys geriau? Todėl modelis, ką pradėjo Veryga, o Dulkys pabaigė, turi būti kuo skubiau keičiamas.
Tomas Bartkus
