Apžvalgos

Jos tęsiasi ir priekį 1968 m. Po truputį artėju prie pusės amžiaus ribos ir nori to, ar ne esu priverstas ieškoti naujų apžvalgos pateikimo formų. Šįkart atsižvelgdamas į skaitytojo pageidavimus.

Pradžia

Tai pirmasis 1968-01-04 d.(ketvirtadienio) „Komunizmo aušros“ numeris. Galima daryti prielaidą, jog redakcija šventė Naujuosius metus, kurie anuomet buvo madingesni už Kalėdas. Pirmajame numeryje interviu su to meto valdžioniais, kurie dalinasi planais apie miesto ateitį. Numatyta išasfaltuoti Vaisių, Lizdeikos g., Miško ir Mažvydo g. dalį ir M. Melnikaitės g., kuria vyksta intensyvus judėjimas Šiaulėnų-Tytuvėnų kryptimi. M. Melnikaitės g. dabar Gražinos, Karčemų pervažos nebuvo, o prie Basanavičiaus g. pervažos nuolat susidarydavo eilės. Autobusų keleiviams, o ir kitiems vežėjams ir važiuojantiems, tekdavo laukti pusvalandį ir daugiau. Priminsiu, jog tuo metu geležinkelio kelynai buvo mažesni,jų apkrovimas didesnis. Kas penkios minutės viena ar kita kryptimi judėjo prekiniai ar keleiviniai traukiniai. Apie viaduką niekas nesvajojo, o Biliūno g. pervaža, dėl man nežinomų priežasčių, naudota menkai. Beje, prie minėtos pervažos eilės neišnyko ir prabėgus pusei amžiaus. Taip pat 1968 m. buvo planuojama pastatyti Žaliosios g. šimtabutį, 280 vietų lopšelį – darželį, 120 vietų mokinių bendrabutį (dabartinė muzikos mokykla Žalgirio g.), vieną kooperatinį ir du 20 butų namus (dabartiniai Dariaus ir Girėno g.30 A, B, C). Tai įdomiausia medžiaga, kurią radau pervertęs pusmetinę „Ka“ dalį. Tad skaitytojo pasiūlymas išrinkti tik tai, kas įdomu, čia ir būtų pasibaigęs. Beje, puslapiuose būta ir egzotikos – rašinių ciklas apie „skraidančias lėkštes“. Kita tema – pagerbtieji.

Pagerbtieji

Sovietmečiu nesigailėta garbės raštų, medalių, rečiau ordinų, bet pakako vėliavų, gairelių, ženkliukų (pvz., „Komunistinio darbo spartuolis“). Viena iš pamaloninimo formų – žinutė ar straipsnelis „Ka“ puslapiuose, su pagerbtojo nuotrauka. Vienas kitas biografinis faktas, normų viršijimas, planų vykdymas, pagarba specialistui. Kaip nekeista, bet šios pagerbimo formos gerbėjų netrūko. Per pusmetį į „Ka“ puslapius pateko 56 išrinktieji. Jų tarpe ir neetatiniai korespondentai. Kai kurie į laikraštį pateko ne vieną kartą. Tai netikslūs skaičiai, nes būdamas alergiškas kolūkinei tematikai, į šį skaičių neįtraukiau traktorininkų, melžėjų, kolūkių pirmininkų ir pan.,o kur dar medikai, milicininkai. Būdavo taikoma ir grupinė pagerbimo forma, pvz., nufotografuota visa brigada, 3-4 darbininkai ir pan. Faktiškai kiekviename numeryje būdavo pagerbtųjų. Pagerbtieji dažniausiai dirbo centrinėje sviesto gamykloje, Raštinės reikmenų įmonėje, Kovo 8-osios vardo kojinių fabrike, žemės ūkio mašinų gamykloje, autotransporto kontoroje, stiklo fabrike, geležinkelyje, rečiau girininkai, miškininkai, eiguliai ar statybininkai. Beje, 1968 m. statybos darbus pradėjo 1967m. įkurta Tarpkolūkinė statybos organizacija. Ko dar buvo to meto komunistų organe „Ka“.

Ko dar buvo

Ateizmas. Jam negailėta ploto, kaip tipinį pateiksiu tokio straipsnio pavadinimą: „Krankliai iš Romos“. Nuolat buvo pristatomos naujos knygos, kurių šiandien niekas net nepirktų, nors pasitaikydavo geros literatūros vaikams ir vienas kitas geresnis užsienio autorių kūrinys. Mano nuomone, orientuotasi į klasikinę, sunkiai virškinamą, o nūnai ir nebemadingą kūriniją. Na, pavyzdžiui, kartas nuo karto pasirodydavo rašytojus pagerbiantis opusai „Rašytojas – komunistas A.Gudaitis – Guzevičius. 60-osios gimimo metinės“. Šiandien tai užmirštas autorius, kurio užsilikę knygos keliauja į makulatūrą ar šiukšlynus. Kartas nuo karto laikraštyje pasirodydavo „literatūrmenio“ puslapis. Spėju, teisingam skaitytojų skonio ugdymui. Netrūko jame ir poezijos. Autoriai taip pat pasižymėjo gausa: S. Balaišienė, A. Sučilienė, A. Komendantas, S. Gruzdas, S. Bulzgis, P.Lukoševičius,V. Butėnas, M. Malakauskienė, M. Ainienė, V. Pranculienė, V. Žaromskis, V. Šarauskaitė, A. Bliznikaitė, B. Senulytė, V. Iskraitė, V. Valterienė, kt. Pagrindiniai poezijos tiekėjai S. Bulzgis ir P. Lukoševičius. Pati poezija (eilės)… „Tu tiesi man rankas…Baltu sapnu ašai pavirstu“…

Vietos „Ka“ puslapiuose rasdavo ir kinas. Nuolat anonsuojami sovietiniai filmai, kuriuos mano karta suskirstė į tris kategorijas: šlamštas, visiškas šlamštas ir Odesos kino studijos (absoliutus šlamštas).Vėlgi, drįstu teigti dėl perdėto klasikinio soc. Realizmo, o juk net ir arkliui aišku, kad žmogui reikia nuleisti garą. Tad to meto žiūrovai mielai rinkosi užsienio filmus, net ir prancūziškas komedijas apie Fantomą. Beje,šiuolaikinis jaunimas nežino, kad prie kiekvieno kino peržiūros buvo „desertas“. Prieš pagrindinį filmą buvo rodomi dokumentiniai kino žurnalai. Bilietų kainos kino teatre „Kosmosas“ – paskutinės eilės 45 kapeikos, pirmos dvi – po 20 kap., likusios po 35 kap. Vaikų kino seansų metu visų bilietų kainos 10 kap. Apie betvarkę jų metu rašydavo nuolat, bet situacija pasikeitė tik uždarius kino teatrą. Buvo puslapiuose ir neišvengiama komunistinė propaganda.

Propaganda

Nuo jos gali supykinti net jūrlige nesergančio žmogaus skrandį. Lozungo pavyzdys: „Šlovė didžiajai tarybinei liaudžiai – šauniajai kovotojai už laisvę, taiką ir darbo žmonių laimę!“ Gegužinių ar spalinių paradų metu po lozungų, nuskambėjusių iš tribūnos, demonstrantai sukaukdavo „Valio!“. Beje, nuotraukos iš tų paradų tokios kokybės, jog gali atskirti tik buvusios universalinės parduotuvės korpusą, bet ne žmonių veidus. Nežinantiems priminsiu, jog minėta parduotuvė vėliau vadinosi „Liepa“, dabar prekybos centras „Tau“ ir stovi ant Gedimino ir Dariaus ir Girėno g. kampo. Netruko ir tokių straipsnių, kaip „Aštrėja klasių kova kapitalistinėse šalyse“. Apie anuometinius darbininkų streikus sovietinėje Lietuvoje, o jų buvo ne vienas, nerasite nė žodžio. Tabu. Netrūko dėmesio  pionieriams, komjaunuoliams, komunistams. Pateiksiu vieną partinukų perlą: „Vaizdinė agitacija ne vien šventinis papuošalas,veiksminga ideologinio poveikio priemonė, kovingas dailės žanras. Todėl jai partinės organizacijos turi skirti rimtą ir nuolatinį dėmesį“. Ir skirdavo – visokie leninai ir lozungai puošė miestus,pakeles, gamybinius cechus, dirbtuves ir pan. Kai kurios gamyklos, kolūkiai net turėjo etatinius dailininkus šiam darbui. Iš tų laikų mus pasiekė ir nešvankios dainuškos, susijusios su demonstracijomis. „Jojo m…ir vėl gugužis,/ eik tu peklon, kaip gražu/ visi neša vėliavėles,o aš Leniną nešu“. Dabar metas kitiems dalykams, kuriuos galima atrasti to meto „Ka“puslapiuose.

Atradimai

Na, pavyzdžiui Šaukoto miestelio legendą apie itin stiprų bevardį baudžiauninką, kuris surišęs vietos dvarponį ir jo parankinį budelį įkirto kiekvienam iš jų po penkiasdešimt rykščių ir išėjo į girią. Robinhudiškai – tadablindiškų istorijų rasime visose tautose, tik gaila, kad ši legenda nebuvo išplėtota. Prieš pusę amžiaus C. Nagaitis „Ka“ puslapiuose patalpino novelę „Aš sudeginau lėlę“. Stipriai parašyta, tiktų ir nūdienos aktualijoms. Kitos aktualijos niekur nedingo, tarkim, girtuoklystė ir smurtas. Chuliganų, girtuoklių paviešinimas nepakenktų ir šiandien. Nepaliaujamą karą su autoalkoholikais anuomet kariavo inspektorius A. Adomavičius. Netruko ir rūkančių, girtaujančių paauglių. Apie juos rašė vaikų kambario vyr. inspektorė A. Kučinskienė. Deja, šiandien nieko panašaus į minėtą vaikų kambarį neturime, bet vaikams, nusikniaukusiems ar legaliai iš tėvų gavusiems lėšų visad atsiranda geranoris, nuperkantis kvaišalų. Taip buvo anuomet, taip yra ir šiandien. Dėmesio sulaukdavo ir medikai. Aptikau gydytojų L. Keniauskienės, vyriausios rajono akušerės-ginekologės L. Tiškevičiūtės pavardes ir nuotraukas. Nuotraukas paminėjau ne šiaip sau. Jose medikai su kepuraitėmis ir baltais chalatais. Balti chalatai traukiasi praeitin, šiandien madingesnė kitokia gydančios brolijos apranga, o štai baltos kepuraitės jau praeitis, istorija, kurią galima pamatyti nuotraukose. Ir metas pabaigai.

Pabaiga

Kaip ir minėjau, ieškant tik įdomybių, medžiagos normaliai „Apžvalgų“ skilčiai nesukrapštysi. Šią apžvalgą užbaigiau 1968-05-30, Nr.61. Ką dar buvo galima rasti to meto „Ka“. Šiek tiek kultūrai ir bibliotekoms, kiek daugiau mokykloms, užsienio, kitų Lietuvos miestų-rajonų informacijos. Žinių iš plačiosios tėvynės ir užsienio. Likučiai atitekdavo sportui, medžiotojams „Krito du šernai“. Redaktorius S. Kazlauskas. Laikraštis pasirodydavo antradieniais, ketvirtadieniais, šeštadieniais. Apimtis- 4puslapiai, iš šiandienos pozicijų juokinga, net oficioze 16 puslapių savaitei. Kaina – 2 kapeikos. Suma pakankama paskambinti telefonu, nusipirkti dvi dėžutes degtukų, pieštuką ar trintuką, mokyklinį sąsiuvinį ar išgerti dvi stiklines gazuoto vandens be sirupo. Beje, dideli kiekiai „variokų“ buvo sveriami. 1 kapeika gramas, dvi – du gramai, trys – trys, penkios kapeikos – 5 gramai. Kai pagalvojau, galėjau „priglausti“ ir birželio mėnesio „Ka“ apžvalgą, bet… Ieškojau naujovių ir sumąsčiau, kad puslapį užpildysiu kokiomis nors istorijomis apie Radviliškį ir savita proga lyg ir pasitaikė. Jos pavadinimas: Juozas Baltušis „Vietoj dienoraščio; 1984-1990“.

Vietoj dienoraščio

Skaitytojai žino, kad skaitydamas panašaus pobūdžio literatūrą aš visada ieškau raktinio žodžio „Radviliškis“. Kartais pavyksta, kartais ne. Šįkart pasisekė. 1985-03-19, antradienis: „Šiandien turėjau vykti į Radviliškį pas skaitytojus, bet buvo paskelbtas Rašytojų sąjungos valdybos plenumas, tai mušiau telegramą, kad negaliu, prašiau atidėti“. 1986-01-18, šeštadienis: „Šiandien turėjau vykti į Radviliškį dalyvauti Jono Marcinkevičiaus paminėjimo vakare, ir… nenuvykau. Sutrukdė žinia, kad dalyvaus Eugenijus Matuzevičius. Negaliu pakęsti akyse šito žmogaus, grafomano ir literatūrinio išlaikytinio, dedančio labai daug pastangų užtvindyti mūsų literatūrą grafomanijos ir chaltūros produkcija“. Leisiu sau intarpą – esu nepakankamai išsilavinęs, nieko nežinau apie „chaltūrščiką“ E. Matuzevičių. Visais laikais lietuviškoje literatūroje buvo menkaverčio šlamšto, beje, ir J. Marcinkevičiaus, nors ir radviliškietis – neaukštinu ir net abejoju, ar jo vardu galima pavadinti mūsų viešąją biblioteką. 1987-10-05, pirmadienis. „8 val. 30 min. išvykome į Šiaulius bei Radviliškį. Jau po vidurnakčio sugrįžome į Šiaulius, skubėjome atsikvėpti, nes rytoj irgi du susitikimai, jau Radviliškio rajone. 1987 metai,spalio 6 d., antradienis. „Ir vėl susitikimas su LKP Radviliškio RK darbuotojais, ir vėl man „vesti“ pokalbį. Na, šiaip taip. Su Gražina Urbonaite vykome į Baisogalą, kur įsikūręs Gyvulininkystės mokslinis institutas, veikia itin stiprus tarybinis ūkis. Žmonių radome gausybę. Pasitiko mus su orkestru, gėlėmis, sveikinimo kalbomis. Atvirai pasakius, nesmagu, kai net šitaip… O salėje žmonės netelpa. Daug jaunimo. Ir klausosi kiekvieno žodžio. Ir tuoj klausimas… Panašius klausimus gavau ir Radviliškio kultūros namuose, kur žmonės prisirinko sausakimšai ir visi klausėsi itin atidžiai…Vakarienės metu, kartu su Radviliškio partiniais ir tarybiniais vadovais susėdus prie bendro stalo, akivaizdžiai pamačiau neįtikėtiną „rašytojo V. Misevičiaus bukagalviškumą ir tuo pat metu tokį pasipūtimą, koks būdingas tiktai bukagalviams. Buvau girdėjęs apie jį kaip tokį, dabar įsitikinau gana aiškiai. Nelabai aukšto lygio ir kupiškėnas Valdas Kukulas, jau spėjęs nunirti į alkoholizmą. Taigi“. Šiaip dienoraštyje dar radau paminėtus du aktorės Rūtos Staliliūnaities kvietimus J. Baltušiui apsilankyti Radviliškyje, bet esmė ne čia. Mane domino, ką apie šį apsilankymą mūsų rajone rašė „Komunizmo aušroje. Nepatingėjau, atsiverčiau 1987 m. „Ka“ komplektą. Tikėjausi rasti bent reportažą apie liaudies rašytojo viešnagę. Deja, tarp Nr.67 ir Nr.69 žiojėjo tuštuma. Ir tai solidžiai įrištame komplekte. Jei šio numerio nerasiu ir skaitykloje, pradėsiu kurti sąmokslo teorijas. Beje, visai nusivylęs nelikau. 1987-08-15 d. šeštadienio „Ka“ Nr.48 aptikau savo atvaizdą ir tekstą apie darbą Mechanizacijos priemonių gamykloje. Tuomet trečiąkart atsidūriau „Ka“puslapiuose. Vėliau, kai „Ka“ pakeitė pavadinimą į „Mūsų kraštas“, o Mechanizacijos priemonių gamykla – į UAB „Rameta“, pats prisijungiau prie rašančiosios brolijos ir šimtais nuotraukų, žinučių, straipsnelių ir pan. įsiliejau į spaudos puslapius. Ten gimė „Pastebėjimai ir pamąstymai“, kuriuos šiandien skaitote „Radviliškio krašte“. Taškas.

Paruošė Vytautas MIKALAUSKIS