Kaip supratote, „Komunizmo aušra” išplasnojo į dausas pakeisdama pavadinimą „Mūsų kraštas”. Šiaip, nors visai ir neplanavau, nusprendžiau apžvalgas užbaigti 1991 m. Tad pradedu.
Pradžia
Jai 1991-01-03 „Mk“ Nr.1-2. Keliamas klausimas, ar turėsime Šiaulių krašto radiją ir televiziją, buvęs sąjūdietis K. Pakštas publikuoja komunistinės apimties straipsnį „Liberalai? Kodėl?“ Apie invalidus, tuomet žodis neįgalus dar nebuvo atrastas, rašo A. Stugys. Literatūriniame puslapyje naujos pavardės. Neatlaikiusi spaudimo atsistatydina K. Prunskienės vyriausybė. Rašytoją V. Petkevičių į šuns dienas deda J. Chlevickas. Sumažėjo klientų „Žaros“ viešbutyje. Įdomi detalė – pateiktos šunų kainos, brangiausias kažkoks bobteilas – 10 tūkst. rublių, anglų buldogas nuo 7 iki 10 tūkst. rublių, pigiausi foksterjerai nuo 200 iki 1000 rublių. Sausio17 d. fotoreportažas iš mitingo Radviliškyje. Smerkiama sovietų kariuomenė, o mieste paskelbtas gedulas. Atsimenu, kaip skambinau į Sąjūdžio būstinę informuoti apie karinių šarvuočių judėjimą Linkaičių link. Būsiu sąžiningas, balsas drebėjo. Manau, kad visą gyvenimą prisiminsiu laužų dūmų kvapą prie parlamento. Buvusio rajono architekto A. Jelinsko pasakojimai, kai jis, berods nesunkiai sužeistas, prie televizijos bokšto atvyko ir prie Seimo. Vėliau buvo sausio13 d. aukų laidotuvės, bet budėjimas prie Seimo tapo paprastesnis. Vykdavome ne vienu autobusu, budėdavome pamainomis. Įmonių vadovai pademonstravo tikrą pilietiškumą parūpindami transportą, kurą, kažkaip sprendėsi ir darbo bei atlyginimo klausimas. Gyvenimas tęsėsi. Rajone buvo įsteigtas Daugyvenės istorijos muziejus-draustinis. Sausio16-ąją radviliškiečių budėjimo dieną iš Radviliškio išvyko 18 autobusų ir du mikroautobusai. Prie jų prisijungė dar vienuolika autobusų ir mikroautobusų iš Šeduvos, Baisogalos, Skėmių. Galima sakyti, jog buvo net ir savotiškų etatinių budėtojų, kurie Vilniuje praleisdavo savaites. Išpuolį oficialiai pasmerkė net Radviliškio KGB vadas A. Galminas. Rajone vyko ir pasiruošimas gyventojų apklausai dėl Lietuvos respublikos Konstitucijos pakeitimo. Rinkiminėje apylinkėje Nr. 25 darbavosi M. Kamarkevičius, R. Mankutė, R. Radavičienė. Apie tai byloja „Mk“ puslapiai. Bylojo ir apie daug ką.
Bylojimai
Dėl kainų augimo su sunkumais susidūrė daug rajono įmonių. Nežiūrint sunkumų apklausoje, veik 80 proc. gyventoju pasisakė už Konstitucijos pakeitimą skambanti „Lietuvos valstybė yra demokratinė nepriklausoma Respublika“. Rajone svečiavosi rašytojas A. Pocius. Literatūriniame puslapyje pasirodė kunigo A. Valantino eilėraščiai. „Auksinės varpos“ kolūkis pradėjo auginti grybus. Gyvenimą paįvairino ir pinigų keitimas. Kovo mėnesi Radviliškyje pasirodė akademikas E. Vilkas ir prof. V. Radžvilas. Į Šeduvą sugrįžo kraštotyros muziejus, o duris atvėrė darbo birža. Apie šv. Velykas rašo G. Dunauskienė, apie augančias maisto produktų kainas A. Česnulevičienė. Brango ir vaistai. Daugeliui prekių – talonai. Rajono knygynai siūlė A. Šapokos „Lietuvos istoriją“. Brangsta buitininkų paslaugos, masiškai išduodami Lietuvos Respublikos piliečio pažymėjimai. Ant nosies – valstybinio turto privatizavimas. Ir kas pasakys, jog laikai buvo neįdomūs. 1991-04-30 pasirodė „Mūsų krašto“ priedas, leidybai panaudota kompiuterinė technika. Prasidėjo nacionalizuoto turto grąžinimo procesai, kuriasi Krašto apsaugos departamentas. Paminėta poetė S. Nėris, kažkokia M. Ragėnienė apgailestauja, kad panaikinta jos vardo gatvė. Na, ne panaikinta, o grąžintas senasis Kęstučio g. pavadinimas. Nežiūrint to, kad minėta veikėja važiavo Stalino saulės, mylėjo vyrus, man ji – Lietuvos poetė Nr.1 (tą, ką rašė pagal užsakymą sovietams, pamirškime). L. Aganauskienė aprašo, kad dėl prekių viena ponia apkramtė kitą ponią (na, nebe draugę). Savivaldybė priglaudė „Mūsų kraštą“ ir suteikė redakcijai steigėjo ir leidėjo teises. Niekur iš puslapių nedingo šienpjoviai, medonešis, daržinės. Įdomus faktas – už pristatytą pieną ir mėsą – devyni automobiliai rajono žemdirbiams. Šauktinių į sovietų armiją medžiotojas A. Ignašov Pakiršinio kaime buvo gerokai aplamdytas vietinio jaunimo. Kuriasi policijos nuovados. Šiandien dėl kvailų sprendimų panaikintos. Skandalai dėl alaus kioskų prie „Berželio“ ir „Gaivos“. Dingo ir be skandalo ir daug kas dingo dar netolimoje praeityje.
Praeityje
Kad ir legendinės „vagnorkos“. Beje, pasirodė ir pirmieji Antaniškių parko merdėjimo ženklai. Problemos dėl telefoninio ryšio. „Žirnelyje“ alkoholikai pamėgo įvairius spiritinius antpilus iš vaistinės. Na, denatūrą mėgo seniau. Kuriasi ginklų fondas. Rugsėjo 1-oji. Sustabdyta rajono karinio komisariato veikla. Jedinstvininkas E. Tvardovskis po nepavykusio pučo Maskvoje spruko į Gudiją. Lokomotyvų depo kontoros kabinetuose nukabinėjami Lenino portretai, oficialiu Lietuvos herbu paskelbtas Vytis. Lietuvos Respubliką pripažino dar septynios šalys, pasirodo lietuviški vokai. Grąžinama žemė. Durpyno stadione pasirodė motobolistai. Pabrango buteliai. Ieškomi ir perlaidojami Lietuvos partizanų palaikai. Prasideda butų privatizacija, brangsta dujos, elektra, šiluma. Benzinas vis dar perkamas ir atsargai. Priimtas potvarkis dėl KGB darbuotojų ir informatorių. Apie apleistas kapines rašo G. Dunauskienė. Man patiko straipsnio pavadinimas – „Bekojis Kristus mirusiose kapinėse“.Traukinys prie Žiūronų kaimo sutraiškė 10 palaidų arklių. Pridėta fizioterapinio korpuso statyba tarp ligoninės ir poliklinikos. Šiandien šioje vietoje skveras. Darbą Radviliškyje pradėjo Lietuvos muitinės skyrius. Lietuvos Sąjūdžio Radviliškio rajono taryba pareiškė nepasitikėjimą eilei kolchozinių darbuotojų. T. p. žemės ūkio skyriaus viršininkui Antonui Ziboliui. Lietuvos valstybiniu himnu paskelbta V. Kudirkos „Tautiška giesmė“.Vėl brango pačios įvairiausio prekės. Geležinkelio avarija – nuo bėgių nuriedėjo bent trys cisternos naftos. Ir viskas lyg kaleidoskope, o man metas paskelbti pabaigą.
Pabaiga
1991-11-23 d. Nr.76 mane sudomino radviliškietės Zofijos Kisielienės pasakojimas, užrašytas M. Mikelio. Jei tiksliau, fragmentas. „Tarsi šiandien matau Basanavičiaus gatvės pradžioje, už geležinkelio pervažos, tebestovintį didžiulį sandėlį. Už jo kareiviai pasistatė dvi patrankas ir pradėjo šaudyti Linkaičių ir Šiaulėnų pusėn, iš kur bermontininkus spaudė Lietuvos kariuomenė. Mums,vaikams, buvo įdomu stebėti, kaip bermontininkai, pradėjus šaudyti lietuviams, staiga suguldavo, paskui pakildavo, stverdavo sviedinius, užtaisydavo patrankas (mes jas vadinome armotais) ir vėl šaudydavo. Berods, lapkričio 22 d. rytą, atbėgę prie bažnyčios, pamatėme klaikų vaizdą: šventoriuje priguldyta daug vokiečių kareivių. Paskui visus juos palaidojo senosiose kapinėse… Paskui mačiau, kaip Kauno (dabar Jaramino) gatvėje iš vieno žydo rūsio lietuviai kareiviai išsivarė bermontininkų tris belaisvius“. Ir dar ponia pasakojo, kad po šios pergalės, lapkričio 23 ar 24 d., prie geležinkelio stoties Lietuvos kariai pasodino Nepriklausomybės ąžuolą. Man įdomu, jog tai Radviliškio kautynių fragmentas. Minėtą sandėlį nugriovė prieš kokius penkis metus. Ąžuolas tebeauga. Liko smulkmena – senosiose kapinėse surasti bermontininkų kapavietę, bet, jei tikėtume oficialia kronika, žuvusių bermontininkų buvo virš dviejų šimtų, virš keturių šimtų sužeistų ir 131patekęs į nelaisvę. Palaidoti tokį kiekį žuvusiųjų ir vėliau mirusių nuo sužeidimų – užduotis ne iš lengvųjų, o ir ploto nemažo prireiktų. Tad arba pasakojimas netikslus, arba žuvusių ir į nelaisvę paimtų bermontininkų skaičių tektų sumažinti bent dešimt kartų. Sužeistųjų taip pat. O šiaip pasakojimas gražus. Apžvalgą pabaigiau 1991-12-25d. (trečiadienis) Nr. 85. „Mk“ jau buvo pabrangęs iki 40 kapeikų. Smulkmena, žinant, kad viena česnako galvutė kainavo 2-2,5 rublio, bulvių kilogramas – du rubliai,višta – šešiasdešimt rublių. Dar galėčiau pridurti, kad tuo metu streikui ruošėsi spaudos atstovai, kurį rėmė ir „Mk“, pasisakęs už laisvą, o ne pažabotą spaudą.
Paruošė Vytautas MIKALAUSKIS
