Ši – 1987 m. „Komunizmo aušros“ laikraščio, leisto nuo 1949 m., ir buvusio Lietuvos komunistų partijos Radviliškio rajono liaudies deputatų tarybos organu. Papuoštu L. Trockio šūkio parafraze „Visų šalių proletarai, vienykitės!“, bet pradedam.
Pradžia
Jai 1987-01-01 Nr.1, išvydęs pasaulį ketvirtadienį, pirmąją naujųjų metų dieną. Tądien V. Tomkevičius, rajono LDT vykdomojo komiteto pirmininkas, į pirmą puslapį patalpino opusą „Laimė pati neateina. Sukurkime ją savo darbu!“ Apie ką rašė, gamybą, kolchozus, soc. lenktyniavimą, primindamas, kad „turėjome ir tebeturime priešų, mėginusių ir mėginančių pastoti mums komunistinės ateities statytojo kelią, šmeižti mūsų idealus ir patį gyvenimą…įgyvendinant didingus TSKP XXVII suvažiavimo ir LKP XIX suvažiavimo nutarimus“. Realiai visi sveiko proto lietuviai jau seniai nebetikėjo nei komunizmu, nei partija ar jos idealais. Jau pirmajame puslapyje garbės vardais, medaliais, garbės raštais apdovanoti piliečiai, numeryje apie 27 pagerbtuosius, kas tai per daiktas, pacituosiu vėliau. Rajono knygynai siūlė „Tarybų Sąjungos komunistų partijos programą“, bibliotekos „Pašarų cheminę sudėti ir maistingumą“. Antras numeris – 7 pagerbtieji, susirgusios karvės, netvarka fermose, ateizmas ir pan. Gal naują pastraipą.
Nauja pastraipa
„Ka“ skelbia konkursą „Žmogaus darbai lengvai negimsta“. Vėl 7 pagerbtieji, pradingusi telegrama (SMS žinučių nebuvo net fantastų kūryboje). Pasirodo Nidos Gasparaitytės poezijos. Puslapis ŽŪMG su obalsiu „Lemiama sąlyga iškeltam tikslui pasiekti – tarybinių žmonių darbštumas ir talentas“.It blynus ideologinius straipsnius kepa tūlas A. Onaitis ir … redaktoriaus A. Mikelio straipsnis „Rajonas, kuriame gyvename“. Kaip čia mandagiau pasakius, su iškarpomis. Apie Radviliškio kautynes, tarpukario Radviliškį nė žodžio. Radviliškio rajono darbo žmonių socialistiniai įsipareigojimai. Vėl ŽŪMG, vėl A. Onaičio puslapis. Šiaip galvoju, kad mėgstantį skaityti žmogų uždarius į kamerą be radijo ir televizoriaus, be knygų, galima būtų skaityti ir „Ka“.Visokių prizų už darbą gavo 21 radviliškietis, 12 pagerbtųjų, vėl A. Onaitis , tęsiasi A. Mikelio pasakojimas apie Radviliškio rajoną. Na, o aš be pertraukos tęsti negaliu, nes skaitytojai užmigs ir spaus į apžvalgą. Tad kita pastraipa.
Kita pastraipa
Beje, stebiuosi, kad esama ir šios mano skilties skaitytojų. Šiaip ji… Tiek to, komentaro nebus. Knygynai siūlo „Piktžoles ir herbicidus“, bibliotekos „Laisvamanybę ir ateizmą buržuazinėje Lietuvoje“. 7 pagerbtieji. Tarp jų – Romas Kalvaitis, MSMV partinės organizacijos sekretorius. Agitbrigados, karinė priesaika. O kur dėtis, kariuomenėje kiek lengviau nei zonoje. 10 pagerbtųjų, ateizmas. Kažkokia N. Girdžiūnaitė giria „profkės“ dėstytoją J. Pravilonį. Na, padlaižiavimas neišgyvendinamas. O štai R. Petrikas driokstelėjo „Banketu“. Kaip praleido spaudon – mįslė. 15 pagerbtųjų. A. Onaičiui užbaigus vieną opusą, pasakojimą apie rajoną tęsia A. Mikelis. A. Česnulevičienės pasakojimuose apie komunistus – gydytoja V. Buivienė. 12 pagerbtųjų ir L. Petraitytės rašinys apie madas. Rajono knygynai siūlo A. Bieliausko raštus (nūnai makulatūros likimo sulaukusi kūryba). 5 radviliškiečiams garbės vardai, medaliai, 19 pagerbtųjų. Agitbrigados, ŽŪMG ir kojinių fabriko puslapis, žiemos šventės, 15 pagerbtųjų. Rajono knygynai siūlo traktorius. Šiaip norėčiau kompetentingo komentaro apie sovietinius ir nūdienos traktorius (juokauju). Rinkimai ir automobilių stovėjimo aikštelės bėdos. Medaliais apdovanoti 3 radviliškiečiai. Aštuntajame puslapyje A. Mikelis pabaigia pasakojimą apie rajoną. 14 pagerbtųjų. Balandžio 22 d. numeris V. Leninui, komunistinė talka, 7 pagerbtieji. Tarp jų – agropramoninio susivienijimo vyr. inžinierius – mechanikas J. Povilaitis, seniausias dabartinės rajono tarybos narys. 3 pagerbtieji ir madų demonstracija pas buitininkus. Gegužės 1-osios paradas, šeimyninė ranga, pirmūnų pagyrimas, sėja ir reportažas iš „Žaros“ kavinės. O juk konkuravo su „Gaiva“. Na, o aš be konkurencijos pradėsiu dar vieną pastraipą.
Be konkurencijos
Anonsuojamas filmas „Atgaila“. Ko gero, tai gorbačioviško atšilimo ir sovietų žlugimo pranašas. Skelbimas, pranešantis apie moksleivių dainų ir šokių šventę Antaniškiuose, pieno daugėjimas, į komunistų partiją įstoja J. Pravilonis, puslapis ŽŪMG. Knygynai siūlo „Arimus“, bibliotekos – „Pašarų cechus galvijų fermoms“. Partijos rajono komiteto sekretoriaus V. Paliūnio sveikinimas mokinių dainų šventės dalyviams. Partijos rajono vado B. Žemkausko kalba, ganiava. Puslapis MPG ir 14 pagerbtųjų. Vėl ŽŪMG, dar tuzinas pagerbtų. Kandidatais į teisėjus iškelti: J. Jasaitis ir V. Janonis. Komunistai – pirmose gretose, melžėjų konkursas, dar devyni pagerbtieji ir poezijos pavasaris birželio mėnesi. Tarp dalyvių – bohemos atstovas, poetas Gintaras Patackas. R. Petrikas savo straipsnelyje rašo apie kojinių fabriko kandidates į deputatus. Puslapis pokalbio su centrinės ligoninės direktoriumi A. Pauliuku. Anonsuojamas J. Puodnieko filmas „Ar lengva būti jaunam“. Vėl aštuoni pagerbtieji. Puslapis V. Paliūnio opusui „Kad veiklą taptų veržli ir gyva“. R. Petrikas rašo apie pensiją už kyšį. Šiandien tai vadintųsi arbatpinigiais. Rajono knygynai siūlo „Medingus augalus“. Aprašomas kooperatyvu tapęs „Žirnelis“. Savotiška anuomet reklama. Ateizmas, penki pagerbtieji. Trepsutis aprašo betvarkę RRĮ Medžio iškrovimo aikštelėje, Kapų g. 16 ir prie miesto pirties. Prašau nepykti, aš įsivaizduoju, kaip laužo smegenis panašūs dalykai, bet visa anuometine organų rašliava gali pribaigti bet ką. Atsikapstęs iki liepos mėnesio ir neradęs ko nors sielai, supratau, metas truputi pakeisti temą.
Temos pakeitimas
Jis su ilga preambule. Kažkada, neturėdamas ką veikti, iš rusų kalbos išsiverčiau Džono Faulzo „Magą“ (vėliau knygą ir pasaką-alegoriją išvertė į lietuvių kalbą profesionalai).Tai štai, „seniai seniai gyveno jaunas princas, kuris tikėjo viskuo, išskyrus tris dalykus: jis netikėjo, kad egzistuoja salos, netikėjo, kad yra princesės ir netikėjo Dievu“. Aš ne princas, tad neabejoju, jog Dievas yra, o aš nepajėgus suprasti protu net tokių atributų, kaip begalybė ir amžinybė. Myžalkės salą esu apiplaukęs ir galvoju, jog didesniame prekybos centre ar „Humanoje“ galima rasti naują ar padėvėtą princesę. Be to, aš tikiu, jog yra mūzos. Kartais pajuokauja, kartais padeda arba juokaudamos padeda. Nežinau, bet jos tikrai yra. Kartą nukamuotas „Ka“ nuobodulio, susitikau Antaną Adomavičių. Jis pasiūlė parašyti apie Petrą Šidlauską, kurio 100 – asis gimtadienis ateis lapkričio 26 d. Žinodamas mano požiūrį į anuometinius partijos veikėjus, A. Adomavičius papasakojo keletą istorijų, patvirtinančių, jog legenda negimstama, ja tampama. Pradžiai truputį enciklopedinės informacijos. Petras Šidlauskas gimė 1920-11-26 d. Gimbogaloje (ten ir palaidotas 1988 m.). Dirbo darbininku, partizanavo 1943-1944 m. 1944- 47 m. tarnavo sovietų armijoje. Palyginus su dabartiniais tarnybos metais, triskart ilgiau. Dirbo įvairų partinį darbą, kol 1967 m. tapo LKP Radviliškio r. komiteto pirmuoju sekretoriumi. Juo dirbo iki 1985 m., kai išeidamas į pensiją užleido vietą nomenklatūrininkui B. Žemkauskui, mėgusiam „padaryti gramą“su vietos saugumo vadu. Bent taip pasakoja legendos, tad atėjo metas ir joms
Legendos
Pasak A. Adomavičiaus, P. Šidlauską radviliškiečiai gerbė, o jis gerbė rajono gyventojus. Vadovavosi logika, kad reikia daryti viską, kad išsaugotum tautą. Į aukštesnių instancijų pastabas, kad Radviliškio r. daug atsakingų pareigų užima buvę tremtiniai, atšaudavo „man svarbu, kad gerai dirba“.Gelbėdavo ir smulkius prasižengėlius. Pats pravesdavo auklėjamąjį pokalbį nepakeldamas balso. Suprasdavo dauguma, nes žinojo – antro karto nebus. Net dvasininkai jį gerbė, nes kai kuriems, nužiūrėtiems saugumo, patardavo pakeisti parapiją. Pats vairavo „viliuką“, kuriame vežiojosi botus. Atvažiuoja į kolūkį ir į fermą. Pavyzdžiui, „Spindulio“ kolūkyje pamatė melžėjas, pilančias pieną į vieną talpą. Šnektelėjo, sužinojo, kad nors talpa viena, atlyginimai skirtingi. Apsilankė kolūkio kontoroje. Pabendravo. Po kelių mėnesių vėl apsilankė. Pasakojama, kad atlyginimų klausimas išsisprendė. Kitas epizodas. Ligotas karo veteranas iš Bebrujų kaimo, nesulaukęs lengvatinių malkų, atvyko į Radviliškį pas P. Šidlauską. Vakare grįžęs namo išsižiojo. Malkos buvo atvežtos ir sukapotos. Ir man asmeniškai teko ne kartą ir ne du bendrauti su P. Šidlausku. Pačiomis įvairiausiomis temomis ir aplinkybėmis. Čia skaitytojų atsiprašysiu pertraukdamas pastraipą, bet ne pasakojimą.
Pasakojimo tęsinys
Anksčiau inspektoriai prižiūrėjo net melioracijos griovius ir geležinkelių pervažas. Pasikviečia P. Šidlauskas ir turi detaliai informuoti, kas ir kaip. Domėjuosi viskuo, o kai reikdavo ir padėdavo.1965 m. soc. lenktynės kolūkyje. Vieną pavakarę sustabdau traktorininką, vežantį siloso masę iš laukų. Ne dėl to, kad veža, o priekaba be atšvaistų. Pasikalbėjom, patariau nors kokius veidrodėlius prisisukti, kad kiti į avariją nepatektų. Kitądien, kaip tyčia pro šalį važiavo inspektorių vadas V. Vaitasius. Ir toje pačioje vietoje vėl sustabdė tą patį traktorių. Žodis po žodžio susiginčijo. Traktorininkas, medaliais ir ordinais apdovanotas karo veteranas, jam išdrožė pamokslą, kad net pats A. Adomavičius su juo kaip su žmogumi kalbėjo, o kas tu per vienas, kad man aiškintum (V. Vaitasius buvo be uniformos). Jei ką, pats imk ir vairuok traktorių – ir susikišęs rankas į kišenes nuėjo. Sumaištavo ir kiti Pociūnų traktorininkai. V.Vaitasius užsuko į skyrių, laimė, manęs nebuvo. Istorija pasiekė P. Šidlauską. Ryte man paskambinęs P. Šidlauskas išklausė manęs ir pasakė, kad jei bandys bausti, tuoj pat paskambinčiau jam. Jei reiks, šnektelės su vidaus reikalų ministru J. Mikalausku. (Kilęs iš Radviliškio r., Daužnagių k.).O atšvaistai ir technika anais laikais išties buvo ne aukštumoje. Visko truko.
Ir dar tokia istorija – detalė. Metų neatsimenu. Įsakymas iš aukščiau registruoti visus milicijos pareigūnus, kurie vyksta į Šiluvos atlaidus. Įsakymas yra įsakymas. Stovim pakelėje, stabdom, jei milicijos pareigūnas, įrašom į sąrašą. Atlaidai pasibaigė. Iš aukščiau reikalauja sąrašų. Sakau – valytoja išmetė. Po kurio laiko skambutis, skubiai prisistatyti pas P. Šidlauską. Atvykau, jis iškart prie reikalo. Sakau „sekretoriau, tądien lietus lijo, lapai sušlapo, padžioviau ant palangės. Šie nuo šilumos susiraitė ir, ko gero, valytoja išmetė kaip šiukšles“. Nusijuokė, pasuko ūsus ir padavė ranką. „Tai sakai, išmetė?“ Štai toks žmogus buvo. Štai čia galėčiau pridurti nuo savęs dar vieną pastebėjimą, kurio autorius R. Petrikas. Kai atkreipiau dėmesį, kad „Ka“veik nėra P. Šidlausko nuotraukų, R. Petrikas pasakė „neleisdavo, nemėgo, sakydavo, kas aš toks – tu liaudį, žmones fotografuok, o ne mane“. Tokių pasakojimų galėtų būti daug. Dar yra žmonių, kurie galėtų pridėti įdomių detalių, bet metas pabaigai.
Pabaiga
Būsiu sąžiningas, džiaugiuosi, kad „Ka“ apžvalga artėja į pabaigą. Tiesa, net pakeitus pavadinimą „Mūsų kraštui“ vadovavo tas pats redaktorius. Tematika nesikeitė iki privatizacijos ir net po jos. Jei norite sužinoti, kaip tai atrodė, pavartykite nūdienos Pakruojo „Auksinę varpą“. Su a. a. P. Šidlausku bendrauti neteko, gal kada ir mačiau paradinėje tribūnoje, nepamenu. Dievai visais laikais buvo toli nuo paprastų žmonių. Ir dar, perspėju, kad 1987 m. „Ka“ apžvalga nebaigta. Nusiteikite neišvengiamam. Taškas.
Paruošė Vytautas MIKALAUSKIS
