Vieną ankstų rytą stebėjau pirmąjį padangėje pasirodžiusi čiurlį, vėliau prie jo prisijungė dar vienas, dar po kurio laiko keturi ir netrukus debesų fone nardė visas jų būrys. Nuo to ir pradėsiu.
Pradžia B
Čiurliai man panašūs į mintis. Viena, kita, spiečius. Kaip ir visada rašydamas eilinę „Ka“ apžvalgą mąstau, ką padaryti, kad jos taptų įdomesnės. Galvojau net apie apžvalgos ir savo skilties hibridą. Nieko nesumanęs lieku prie senos, tradicinis apžvalgos. Šios pradžia 1973-08-25 Nr. 101. Pagerbti ŽŪMG inžinierius V. Čepaitis, milicininkas J. Kornišovas, pedagogė J. Bukauskitė. Raudondvaryje vyko aviacijos sporto šventė, kurioje dalyvavo rajono vadas P. Šidlauskas (yra nuotrauka be užrašo). Iš ciklo laiškas pakvietė kelionėn „Ar bus linksma Ožaičiuose“ išsakoma mintis apie iš kaimo bėgantį jaunimą, nes ten nėra ką veikti. Ožaičiai ir šiandien užkampis, tik jaunimas dabar masiškai bėga iš Lietuvos, ir nors turėtų ką veikti, jiems norisi gyventi kaip žmonėms, o Lietuva kol kas yra Europos Ožaičiai, o Ožaičiai… Rašoma apie prasidėjusią paukščių medžioklę. Pagerbta Remonto-mechaninio cecho darbininkė M. Čižauskaitė. Tai įprasta, bet noriu pasakyti štai ką – pradžioje buvo stiklų fabrikas (virto stiklo), vėliau jis tapo remonto – mechaniniu cechu, dar vėliau Mechanizacijos priemonių gamykla ir, ko gero, pabaigs kaip UAB „Rameta“ (iššifruojama kaip Radviliškio metalas). Pradžiai pakaks, toliau girininkai.
Toliau girininkai
Manau, suprantate, kad tai tik simbolinis pavadinimas, bet apie eigulio darbą anuomet rašė V. Mikalauskas, o kito V. Mikalausko knygą „Nepaprasti kino aktoriai“ siūlė rajono knygynai. Nr. 105 skirtas kolūkiams ir … karvės bus sočios, o veršelių priesvoriai mažesni bei reportažas iš trečios vidurinės (dabar Vaižganto) mokyklos atidarymo. Vienoje nuotraukoje iš Grinkiškio mokyklos mokiniai su uniforminėmis kepurėmis, mieste jų (kepurių) jau nebematydavom. Pagerbtas ŽŪMG tekintojas V. Špokevičius, RRĮ darbuotoja Z. Legeckaitė, girininkai T. Žaltauskas, S. Kriaučiūnas, S. Apalainis. Radviliškio kolūkiečiai (kažkurioje srityje) tebepirmauja A. Dirsė. Kuriozas, nes dirsė yra žiemkenčių piktžolė, ką šis žodis reiškia latviškai, pasidomėkite patys. Trepsutis rašo, kad į neuždengtą kanalizacijos šulinį šaltinio g. (?) įkrito ir smarkiai susižalojo 5 metų mergaitė. Yra 4 – 5metrų gylio neuždengto kanalizacijos šulinio nuotrauka Stadiono g. Įdomesnė naujiena apie kiaules, pamėgusias Sidabravo kapines, bei jų šiukšlintojus. Tai iš esmės vienas ir tas pats. Įvairiais ordinais ir kitais meduoliais apdovanoti 77 rajono kolūkiečiai. Pagerbti – vairuotojas S. Svetikas, tekintojas V. Petraitis ir du draugovininkai – A. Bielskis ir R. Juodeikis. Gyvenimo mintyse (skyrelis „Gyvenimas ir mintys“) pastebėjimas apie tai, kad Radviliškio stadione nėra persirengimo kambario. M. Ainienė eiliuoja: „Bet į širdį spalvos kelias /Žavesiu liūdnu/ Kada nyksta pėdos žalios/Vasaros dienų“. Tad gal pavadinkime kitą pastraipą nykstančiomis pėdomis.
Nykstančios pėdos
Apie bibliotekininkų darbą rašo P. Kazlauskaitė. Šiaulių zonos kirpėjų varžybose nugalėjo R. Neciunskienė, D. Varonienė. Populiariausia nūdienos kirpėja Marytė Kurutytė buvo trečia. Vėliau ji atsiėmė tai, kas priklauso. Pagerbtas šaltkalvis P. Skipitis. Liaudies švietimo skyriaus vedėjas V. Paliūnis rašo: (kartais įdomu panašius dalykus paskaityti) „Kiekvieną rudenį išeina mokytojas kaip sėjėjas į savuosius – pedagoginius – arimus. Išeina dosniai sėti žinių, gėrio į jaunosios kartos protus ir širdis. Būk pasveikintas, mokytojau, dirbantis šį didelį ir prasmingą darbą. Dabar prasmingo darbo tęsinys.1973-10-06 šeštadienis Nr.119. Pagerbtos pedagogės A. Žilinskienė, V. Strockytė, mezgėja D. Tikuišytė. Trepsučiui per garsiai ūžia „Žaros“ ventiliatorius. Rajono knygynai siūlo L. Brežnevo „Apie aktualias partinės statybos problemas“. Serija „Drąsiųjų keliai“ nepristatoma, ją perka iš po skverno, o štai fantastikos serija „Zenitas“ pareklamuojama. Tiesa, fantastika pas mus nebuvo vertinama, o iš 56 šios serijos leidinių tik kokie šeši šio to verti. Sovietmečiu ir fantastika buvo sovietinė, gelbėjo užsienio autoriai. Pagerbti – mokytojas A. Žukas ir dujininkė R. Žitkauskienė, sviestininkė V. Girjotienė, virėjos O. Lukoševičiūtė, B. Senulienė, O. Šližinskienė ir šeši komunalininkai (nepainiokit, komunarų buvo keturi). Knygynai siūlo V. Lenino „Valstybė ir revoliucija“. Pagerbtas tinkuotojas J. Legeckas, vaistininkė A. Pučinskienė, kepėja S. Chvainickaitė. Kapų ir Naujosios g. šunų augintojai sulaukia kritikos dėl dieną naktį lojančių ir vilku staugiančių augintinių. Niekas nepasikeitė, bet, manau, jog šunų ženkliai padaugėjo. Antroje vidurinėje mokykloje svečiavosi A. Ambrazienė, kuri pasidalino kelionės įspūdžiais iš Čekoslovakijos. Šios valstybės jau nebėra, bet piliečiai keliauja į Čekiją atsigerti alaus ar sutikti Naujųjų metų. Mums metas iškeliauti į kitą pastraipą.
Iškeliavimas
Pagerbtos kojinių fabriko darbuotojos D. Noreikaitė, I. Sidaraitė, J. Vaškaitė bei aštuoni komjaunuoliai. Gyvenimo mintyse rašoma apie neapšviestas miesto gatves. Besislapstančius alimentininkus pliekia Trepsutis. Čia situacija nepasikeitusi. Rašoma apie numatomą Radviliškio durpynų melioraciją. Ji įvyko, buvo pastatytas žolės miltų agregatas ir tikimasi dirbtinio drėkinimo būdu nuimti ne vieną žolės derlių. Faktiškai visi darbai buvo padaryti, bet atėjo Lietuvos nepriklausomybė, pelkių bandymų stotis tapo nebereikalinga, kaip ir žolės miltų granulės. Liko puikiai įrengti butai ūkio darbuotojams. Paskelbtas konkursas „Gamta – visų namai“. Pašte vyko kulinarijos gaminių paroda. Pagerbtas RRĮ kalvis A. Balčiūnas, o rajono knygynai siūlė „Gyvulininkystės mechanizavimą ir elektrifikavimą“. Parudęs 1973-11-07d. trečiadienio laikraštis pasipuošė obalsiu: „Tegyvuoja Didžiosios Spalio Socialistinės revoliucijos 56-osios metinės!“ A. Česnulevičienė skaitytojams pateikia „Leningrado etiudus“. Nemačiusiems Sank – Peterburgo (Rusija) siūlyčiau aplankyti šį įdomų miestą. Reportažas iš šventinės darbo žmonių demonstracijos arba, kaip sakydavome anuomet, parado. Šis žodis ne rusiškos kilmės, o prancūzų gaminys, reiškiantis iškilmingą žygiavimą, pasirodymą, eiseną, cirko ar teatro vaidinimo dalyvių išėjimą į sceną ar mugės teatro sceną, farso atmainą. Tai štai, iš nuotraukų atpažinau Gedimino g.3 kampą, prekybos centro (anuomet universalinės parduotuvės) viršutinį aukštą, Dariaus ir Girėno g.6 balkonus ir vykdomojo mansardą. Veidų, deja, išskirti neįmanoma. B. Senulytė eiliuoja: „ gervės grįš į pelkyną/ ir kvatosis ilgais vakarais“. Atsigavote. Tuomet pagerbtieji penki milicininkai, ŽŪMG gurgutininkė V. Ūsienė (gurgutininkas ruošdavo liejinių formas, o liejyklos uždarymas ŽŪMG klaida), darbininkai J. Smilginas, J. Žilinskas ir buhalterė V. Juozelaitytė. Tikriausiai pastebėjote, kad didesnių kiekių pagerbtųjų nebevardinu. Būtų tas pats, kas perspausdinti visas „Ka“ užuojautas. Jūs mano užuojautos nelaukite, nes kitą pastraipą pradėsiu eilėmis.
Eilėmis
V. Bagušytė rašo: „Ateičiai aš gyvu fakelu norėčiau degti/Kad nereiktų pelenuos žarijom smilkti“. Gal įkvėpta. R. Kalantos žūties, nuo kurios praėję pusantrų metų. Beje, 1972 m. „Ka“ medžiagos apie Kauno įvykius nepastebėjau. Trepsučiui rašo apie puodų kautynes Gedimino g. 3. Autorė ir šiandien gyvena minėtame name. Laikraštyje diskusija, ar Radviliškis įkurtas 1613, ar 1645 m.(dabartinė versija 1567 m.). „Mūsų Lietuvos“ III T. rašo apie aktą, iš kurio matyti, kad vienas žemės valdytojas 1539 m. iš kažkokio radviliškiečio pasiskolino 100 kapų grašių. Pagerbtos mezgėjos G. Noskienė, M. Panoraitė, kirpėja D. Černiauskienė ir milicininkė R. Požaitienė. Šeduvoje duris atvėrė nūdienos seniūnija, buitininkai surengė madų demonstravimą, o „Draugo“ kolūkio pirmininkas A. Malinauskas tapo soc. darbo didvyriu, įteikiant jam Lenino ordiną ir „Pjautuvo ir kūjo“ auksinį medalį. A. Valiuvienė straipsnyje „Chuliganams nuolaidų nebus“ apžvelgia įvairaus chuliganizmo apraiškas rajone. Trepsutis rašo apie išdaužytus Šeduvos pirties langus. Įdomūs žmonės tie Šeduviai – ir tradicijas gerbia, ir ieško naujų tradicijų formų, pavyzdžiui, nupjaudami velykinį medį. Būtų sovietmetis, tokių veikėjų nuotraukos ir pavardės atsidurtų „Ka“ puslapiuose. Kažkokia A. Kiršanskienė patalpino didelį straipsnį „Istorinės dienos nepamiršti vardai“ apie 1918-1919 m. sovietinės revoliucijos veikėjus mūsų krašte. Straipsnis iliustruotas Vykdomojo komiteto pastato nuotrauka, bet man svarbiausia detalė – matomas „štankietų“ tvoros kampas. Jis buvo toje vietoje, kur per savivaldybės pastatą ėjo bevardė gatvelė. Ir apskritai dabartinės savivaldybės pastatas stovi medinių namukų vietoje. O štai jei minėta ponia (anuomet draugė) A. Kiršanskienė būtų parašiusi tokį pat straipsnį apie 1919 m. Radviliškio kautynes, nurodydama legendinio mūrinio malūno vieta ir bermontininkų kapavietę, jis (straipsnis) būtų aukso vertės. Gyvenimo mintyse – apie įkaušusius koncertų lankytojus, o apžvalgą užbaigiau 1973-12-29 d. šeštadienio Nr. 153. Ir ką? Didelio noro keliauti po 1974 m. komplektą nepajutau ir vėl pamąsčiau apie hibridinę skiltį. Stebėdamas būrelius čiurlių, atliekančių vakarienės mankštą, Kutiškių pusėje pasirodžiusį oro balioną, laukuose pradėjusius rūkti laumių laužus ir besiklausydamas nesąmoningo koncerto, pagalvojau – tebūnie.
Tebūnie
Gal kiek ir primins „bitlų“ dainą, nesvarbu. Liepos 26 d., sekmadienį, per Šiaulių TV laidą išvydau gyvą vaiduoklį. T. y., mūsų miesto seniūną, kuris kažką pasakojo apie inkilus, naująjį mero parką. Kodėl vaiduoklis? Todėl, kad nematau jo naudingos veiklos. Mieste apstu sąvartynų, kakarykynų, pastatų – vaiduoklių. Apie tai, kas ir kaip bus sutvarkyta, seniūnas nepasakoja nei oficiozo puslapiuose, nei per nupirktas TV laidas. Na, pasirodo, kartas nuo karto it koks vaiduoklis. Žinoma, teoriškai galima užeiti į seniūniją ir paklausti ko nors, tarkime, apie miesto apšvietimą tamsiuoju paros laiku. Tik kas iš to, net jeigu kažką sugebės atsakyti. Mūsų mero šutvininkas pelių negaudo. Nemokytas, tingi, nesugeba. Jei būtų priešingai, neturėtume tiek apsišikėlių (mero terminologija), bet dabar – nelauktas posūkis. Jūs girdėjote žodį kolaborantas? Jis prancūziškos kilmės, daugiaprasmis. Pagal vieną versiją – tai asmuo, bendradarbiaujantis su okupacine valdžia, kenkiantis savo šaliai, jos gyventojams, tėvynės išdavikas. Skamba rūsčiai, bet, sakykite, kaip įvardinti tuos, kurie tarnavo sovietų valdžiai? Pavyzdžiui, kariniuose komisariatuose, saugume, partijos struktūrose, vykdomoje valdžioje ir pan. Šiandien jie gauna padorias pensijas, nors, mano nuomone, nusipelno tik šalpos. Beje, aš rašiau apie seniūną, tik kažkodėl prisiminiau sovietinį atitikmenį – miesto vykdomojo komiteto pirmininką. Prisimenu, kaip vaikė mane į kirpyklą (anuomet plaukų dar turėjau), nes nepatiko šukuosena ir kokius kryžiaus kelius turėjau praeiti, kai gavęs pasą turėjau prisiregistruoti. Šiandien įrodymų teismui nepateikčiau, nes nebėra gyvų liudininkų. Tiesa, faktas lieka faktu, toks vykdomojo komiteto pirmininkas buvo. Ar jis kolaborantas – spręsti Jums. Mano nuomone, kiekvienas žmogus turi pasirinkimo laisvę. Anuomet stoti į partiją ir tarnauti okupantams, arba eiti į gamyklą ir dirbti paprastu darbininku, ar pan. Tą galėjo padaryti ir šiandieninis miesto seniūnas, bet jis, neturėdamas gebėjimų, pasirinko konservatorius ir pareigas. Tiesa, išdavyste neapkaltinsi, bet kenkėjiškumo mąstą reikėtų įvertinti. Pasakykite sąžiningai, ar Radviliškis yra toks, koks galėtų būti? Apie būti nerašysiu, nes metas pabaigai.
Pabaiga
Jai paskutinis klausimas – kas buvo „Komunizmo aušros“ darbuotojai? Kad kolaborantai – neabejotina. Kad visi žmonės nori privilegijų, padėties, gero atlygio ir pan.- neabejotina. Ir ketvirtoji valdžia (žiniasklaida) nebuvo skriaudžiama – faktas. Be abejo, buvo cenzūra, o kaip anuomet be jos, bet… Yra dalykų, kurie netelpa į įprastinius rėmus. Kadangi esu šiek tiek prisilietęs prie žiniasklaidos, tad drąsiai galiu teigti – ten esama švento naivumo padaryti pasaulį geresniu, arba romantikos. Išvada: „Komunizmo aušros“ darbuotojai, gal ir patys to neįtardami, buvo šiek tiek romantikai. Taškas.
Paruošė Vytautas MIKALAUSKIS
