Sovietų sąjungoje nebuvo tokios sferos, kurios nekontroliuotų KGB. Galingojo valstybės saugumo dėmesys neaplenkė ir sporto, kuris be viso kito, vertintas kaip ideologinės kovos ir propagandos priemonė. Vadinamoji sovietinė šachmatų mokykla visada buvo Komunistų partijos ir vyriausybės pasididžiavimas, o sovietų šachmatininkų pergalės tarptautinėje arenoje vertinamos kaip sistemos pranašumo prieš ,,supuvusį kapitalistinį pasaulį“ įrodymas. Šio epigrafo autoriai net keturi, kaip ir jų knyga – ,,KGB žaidžia šachmatais“. Bet pradedam.
Pradžia
Balandžio centras. Sėkmingai finišavusios iš lenktynių pasitraukė snieguolės. Jas pakeitė narcizai, žibutės, tulpės, ,,sausiukai“ ir virš šilumos trasų žiedus išskleidusios pienės. Sulos metas taip pat pasibaigė, o mano skiltis susirgo įdomesnės medžiagos stoka. Teko griebtis laiko patikrintų vaistų – apžvalgų. Šį kartą skaitytojai bus kamuojami šachmatais, kitų sporto apžvalgų deriniu. Pradėsiu nuo minėtos knygos autorių. Tai B. Gulko, V. Korčnoj, V. Popov ir J. Felštinskij. Prisipažinsiu, šachmatuose aš veik nulis. Na, turiu šiokį tokį elementarų supratimą, o iš jau minėtų pavardžių esu girdėjęs tik V. Korčnoj pavardę. Pradėsiu nuo V. Gulko. Gimė Vokietijoje, gyveno ir mokėsi Maskvoje. Nuo 1975m. Sovietų Sąjungos ir dukart Maskvos čempionas 1979 iki 1986 – ,,otkaznikas“ (Sovietų Sąjungos žydas, negavęs leidimo migruoti). Trys bado akcijos, mėnuo viešų protestų, sulaikymai ir pagaliau JAV. Amerikoje 1994 ir 1999 metų čempionas. Daug kitų laimėjimų. V. Korčnojus keturis kartus Sovietų Sąjungos čempionas, penkiskart Europos čempionas. Du kartus dalyvavo mačuose dėl pasaulio šachmatų čempiono titulo. 1976 m. vasarą dėl KGB persekiojimo atsisakė grįžti į SSSR. V. Popovas nuo 1972 m. darbavosi KGB iki 1991 m. 1996 m. emigravo į Kanadą. J. Felštinskis – istorikas, rašytojas, nuo 2009 m. gyvena Bostone. Kaip supratote – neeilinė publika. Dabar apie kasdienybę.
Kasdienybė
Ar bent įsivaizduojate, kiek sovietų šachmatų mokyklos atstovų tapo pasaulio šachmatų čempionais? „Anot vieno požiūrio, žmogus, pasišovęs sukurti save, imasi Aukščiausiojo vaidmens“ – S. Rushdie. Sovietų šachmatininkai į tokius pamąstymus nekreipė dėmesio, tad pirmuoju iš sovietų pasaulio šachmatų čempionu tapo M. Botvinikas, vėliau V. Smyslovas, T. Petrosianas, M. Talis, B. Spaskis, V. Korčnojus, A. Karpovas. Kad manęs vėl neapkaltintų antisemitizmu pridursiu, jog visi čempionai, išskyrus A. Karpovą, buvo žydai. Visus juos kontroliavo KGB, išskyrus, ko gero, G. Kasparovą. Ir Sovietų Sąjungos šachmatų federacijai taip pat vadovavo KGB. Minėta organizacija netgi užverbavo J. A. Samarančą, TOK (Tarptautinio olimpinio Komiteto) prezidentą, F. Campomanesa (FIDE) Tarptautinės šachmatų federacijos prezidentą. KGB darė viską, kad sovietų šachmatininkai taptų pasaulio šachmatų čempionais. KGB ranką pajuto ir kiti sportininkai. Pvz., dailiojo čiuožimo atstovai: L. Belousova ir O. Protopopovas. Jie į Rusiją nesugrįžo net subyrėjus SSRS. Nuo 1972 m. išgarsėjo gimnastė O. Korbut. Jei kas prisimena, net buvo skandalas dėl to, jog ją seksualiai išnaudoja treneris Knyšas (vardo nepamenu). Tačiau atsimenu P. Zagrebelno opusą ,,Amžinybės požiūriu“. Ten knyš – verčiama, kaip bandelė. Mūsų atveju ,,Bandelė“ t. p. dirbo KGB ir minėta sportininkė daug metų negalėjo išvykti į užsienį.
Kodėl sovietų sportininkams apsimokėjo vykti į užsienį, ypač per žiemos olimpines žaidynes? Pasirodyti, laimėti, gauti apdovanojimą – savaime suprantama. Be to, sportininkai būdavo aprūpinami apranga, kuri kainavo tiek, kiek automobilis ,,Žiguli“.
Beje, būta ir lietuvių sovietmečio laikais, dalyvavusių žiemos olimpiadose. Juos šiandien prisimena nebent sporto istorikai ir žinovai. Radviliškiečių šiose varžybose berods niekada nebuvo. O kas buvo?
Kas buvo
Mes, gimę ir augę sovietmečiu, puikiai žinome, jog į užsienio valstybes kelias paprastiems žmonėms buvo uždaras. Ten keliauti galėjo garsūs artistai, menininkai, rašytojai, spec. tarnybų agentai. Be to, ten gautus honorarus privalėjo atiduoti savo karštai mylimoje šalyje. Prisimenu legendą, kaip iš garsaus muzikanto M. Rostropovičiaus sovietiniai mokesčių rinkėjai pareikalavo honoraro. Tąkart jis vietoj dolerių buvo gavęs dovanų prabangią senovinę vazą. Violončelininkas tėškė ją žemėn, o oficialiems sovietų reketininkams pasiūlė ją pasiimti. Kiek čia tiesos, kiek mito – nežinau. Tačiau prisimenu nūdienos Nobelio premijos laureatę S. Aleksijevič ir tai, kaip ,,tėtušis“ – A. Lukošenka – pasiūlė už gautus pinigus statyti vaikų darželius ar pan. Ar reikia stebėtis įsišaknijusiu sovietiniu mąstymu, jo recidyvais? Manau, neverta, juolab visi nori gauti šį tą veltui, kad ir už bendrus mūsų mokesčius išsiasfaltuoti, tarkime, kiemą. Ir apskritai, dažnas sovietinis veikėjas, asmuo dar ir šiandien neretai įsivaizduoja, jog kažkas kažką turi padaryti už jį, o ne jis pats. Nenuostabu, jog vietoj to, kad imtųsi veiksmų, jis dažnai kreipiasi, tarkime, į redakciją. Kaip sovietmečiu įtikėjęs spaudos ir partijos visagalybe. Realiai spauda gali tik paviešinti nemalonius valdžiažmogiams faktus. Šiems į žiniasklaidą dažniausiai nusispjauti. Manau, tai supranta rajono gyventojai, matydami pastatus vaiduoklius, klaikius vieškelius ir pan. Šiek tiek nukrypau nuo pagrindinės temos.
Tema
Vėl pardėsiu nuo to, kad vieną pirmųjų SSRS karate populiarintojų A. Šturminą, nors ir priklausė KGB, suėmė apkaltinę pornografijos platinimu. Jo vyno kolekciją, kurią rinko daug metų – konfiskavo. Kadangi kolekcija nebuvo nusikalstamos veiklos įrodymas, A. Šturminas pareikalavo ją grąžinti. Tačiau gražinti jau nebuvo ko, nes jo kolegos vyną išmaukė. Kažko panašaus būta ir Lietuvoje, tik pas mus alkoholinius gėrimus išgėrė ne tai milicininkai, ne tai policininkai. Dėl to išgarsėjo žiniasklaidoje. SSRS slidininkų rinktinės treneris, KGB agentas, bandė įveržti į Sovietų Sąjungą partiją džinsų (apie 200 vnt.). Tai įvyko 1978 m., kuomet džinsai sovietijoje kainavo beprotiškus pinigus. Jis niekada nepamiršdavo įvairiu geru pasidalinti su viršininkais. Atsipirko lengvu išgąsčiu, jam porą metų neleista vykti į užsienį. Nūnai L. Tiagačiovas užima solidžias pareigas Rusijos olimpiniame komitete. Jei paprastas pilietis, pagal tų metų žargoną – spekuliantas, būtų užsiėmęs panašia veikla, jo lauktų ne vieni kalėjimo metai. Sovietų saugumo nurodymu buvo sekami ir draugiškų šalių sportininkai. Pavyzdžiui, VDR „Ministerium für staatssicherheit“ (Stasi) sekė garsią Rytų Vokietijos čiuožėją Katarina Witt. KGB turėjo ir kitų klientų.
Klientai
Jais taip pat rūpinosi KGB. Saugūs galėjo jaustis tik vienetai. Na, pavyzdžiui, genseko duktė, brangakmenių kolekcionierė G. Brežneva. Milijonams liaudies priešų buvo sukurta visa ,,Gulagų“ sistema. Čia tūkstančiai buvo sušaudyti, nukankinti, mirė nuo bado ar ligų, na kaip dabar staigiai prieš Rusijos prezidento rinkimus mirė politinis kalinys A. Navalnas. Tiesa, mastai ne tie, bet prisiminkite B. Nemcovą, G. Starovoitovą, Skripalių istoriją ir pan. O šiaip šios klientai buvo ir aviakonstruktoriai ir kosmonautikos ,,tėvas“, vandenilinės bombos kūrėjas A. Sacharovas, garsūs rašytojai, tarp jų ir A. Solženicynas. Vienas KGB veikėjas, pavarde Daunis, kontroliavo ir tokį I. Možeiko. Buvo konfiskuojamos jam siunčiamos knygos, skaitomi laiškai. Daunis daug metų savinosi I. Možeikai siunčiamas knygas motyvuodamas tuo, kad tai antisovietinė leidykla ir knygos sunaikinamos. Realiai pats garsus KGB veikėjas buvo didelis detektyvų mėgėjas. Daugelis skaitytojų ko gero net nežino, kas tas I. Možeika. Jo slapyvardis Kiras Bulyčiovas. Jis vienas geriausių sovietinių rašytojų – fantastų, daugelis jo kūrinių skirti vaikams ir jaunimui. Dalis ekranizuoti multiplikacijoje ar tuometiniuose kino filmuose. Jo knygas skaitė milijonai. Na apie tarybinius kino filmus mes sakydavome: šlamštas, paskutinis šlamštas ir M. Gorkio kino studijos.
Pasitaikydavo ir vienas kitas įdomesnis. Reikia pripažinti jog L. Brežnevas nebuvo toks kraugeriškas, kaip J. Stalinas ar V. Putinas, bent šalies viduje, bet prisiminkime Vengriją, Čekoslovakiją, Vietnamą, Afganistaną. Beje, pritrūkę nemokamos, pigios darbo jėgos, sovietai tuo metu išrado „laisvąsias statybas“, „statybos batalionus“, „geležinkelininkų kariuomenę“, o ir įkalinti asmenys, bent jau didesnė dalis, turėjo dirbti. Et, ir vėl nukrypom nuo temos. Šiaip Jums gal bus įdomu sužinoti, jog komunistų ir KGB numylėtinis A. Karpovas neliko nuskriaustas. Jam priklauso gabalėlis Sibiro žemių, kurių gelmėse slypi dujų už porą milijardų dolerių. Garsųjį disidentą V. Bukovskį vėliau išmainė į Čilės komunistų partijos generalinį sekretorių L. Corvalaną. Kaip dainelėje: „pamieniali chuliganą na Luisa Corvalana,/ Gde naiti takujų b…t‘ čtoby Brežneva smeniant“. Neversiu.
Tik dėl įvairumo priminsiu, jog Lietuvoje gimęs Rusijos ir Izraelio verslininkas Šabtajus Kalmanovičius, ,,Žalgirio“ krepšinio komandos rėmėjas, buvo susprogdintas automobilyje Maskvoje. Tokie laikai, tokie papročiai, o pabaigą pradėsiu nuo vienos sportinės legendos.
Pabaiga
Apie šią legendą, o kai kas tvirtina, jog tai tikra tiesa, jau rašiau, bet priminsiu 1942 m. vokiečių okupuotame Kijeve įvyko vokiečių rinktinės ir Kijevo „Dinamo“ futbolo varžybos. Laimėjo „Dinamo“ komanda. Nugalėtojus iškart sušaudė. Pridėsiu ir keistoką istoriją. 1984 m. rugsėjį Maskvoje prasidėjo Karpovo ir Kasparovo mačas dėl pasaulio čempiono titulo. Mače iki šešių pergalių išsiveržė Karpovas (5:0), kai Kasparovas ėmė vytis (5:3) mačą sustabdė, esą varžovams reikia pailsėti. F. Campomanesas netikėtai pareiškė, kad naujasis bus surengtas po metų nuo rezultato 0:0. Dabar gerbiami skaitytojai pasakykite, ar kada nors stabdomos varžybos tam, kad sportininkai pailsėtų? Ypač šachmatuose.
Tiesa, savo apžvalgą galiu be problemų sustabdyti padėdamas paskutinį tašką.
Vytautas Mikalauskis