„Briuselis – ne Maskva, “ – sakė europarlamentaras Justas Paleckis, apsilankęs Radviliškio rajone greitai po to, kai įstojome į ES, dar juokais jis sakėsi esąs „skraidančio parlamento lietuvių frakcijos“ narys, mat europarlamentarai tris kartus per savaitę posėdžiauti suskrenda į Briuselį, vieną kartą į Strasbūrą, o gi trečiadieniais arba ketvirtadieniais, kaip tie migruojantys paukščiai, iš to didelio ilgesio gimtajam lizdeliui, grįžta į labai pasiilgtus šiltus namučius – neva, kad nenutrūktų tarpusavio ryšiai. Vardan tų glaudesnių tarpusavio ryšių tą penktadienį garbusis europarlamentaras „aukojosi“ radviliškiečiams.
Neoficialaus pokalbio mero kabinete metu svečias teigė, kad radviliškiečiai yra „dantyta publika“ – mat čia kažkada jau lankėsi su vienu garsiu bendrapartiečiu, ir šiam stovint prieš pilną iškalbingų geležinkelininkių salę, neva buvę labai karšta – sulaukė daug nelabai pageidaujamų klausimukų. Gal todėl Europos Sąjungos parlamento narys J. Paleckis nepanoro susitikti su „dantyta publika“ (apie jo atvykimą nebuvo jokio viešo skelbimo), bendravo „uždarame rate“ – su panašių politinių pažiūrų Radviliškio krašto žmonėmis. Svečias iš Briuselio nedantytai publikai papasakojo, kad ES esanti unikali organizacija – sukurta ne ekonominiais, kaip daug kas mano, bet politiniais motyvais. „Juk tūkstančius metų būdavo taip: kai tik užauga nauja karta, jie buvo siunčiami į karo mėsmalę“ – sakė J. Paleckis, bet prieš 50 metų Europos šalių valdantieji susirinko ir nutarė: užtenka tų beprotiškų karų! Ir dar, nors tarpusavio ekonominių ar politinių nesutarimų pamazgas labai patogu versti „ant Briuselio galvos“, bet taip daryti, anot politiko, šalies politikams nevertėtų, juk Briuselis, tai ne Maskva, kuri viską nurodinėdavo. Šalyje įvairiai komentuojamo buvusio garsaus politiko, irgi Justo, sūnus susirinkusiesiems aiškino, kad dėka Briuselio artimiausieji 2007/13 metai gintarinei Lietuvai tolygūs „manų byrėjimo iš dangaus“ metams – per tą laiką iš briuseliškojo dangaus ant Nemuno vingio kasmet „nubyrės“ po 3,5 milijardo litų, beveik 20 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVM) ir Eurosąjunga kol kas dosniai žeria pinigus toms šalims, kurių tas BVM mažesnis nei vidurkis sąjungoje. Kai gintaro šalis to BVM pati pasigamins per 75 proc., dosniai žarstomi eurai iš bendrojo biudžeto nustos byrėję.
Juk šiaip ir pati Eurosąjunga, pasak svečio, yra tarsi išsiplėtęs laivas, kuriam mirtinai reiktų naujo variklio – bendros Konstitucijos. Be to, didžiajam ES laivui labai reiktų ir bendros valiutos – išganingųjų euriukų. Dar prieš pradėdamas grįsti kelią šios valiutos reikalingumui, europarlamentaras salėje sėdinčiųjų pasiteiravo, kas gi jų norėtų? Žmonės suūžė; „Ot, šito mums tai jau nereikia…“ Svečiui, į Radviliškį atvykusiam rajono Profesinių sąjungų susivienijimo vadovo kvietimu, prisiėjo surengti savotišką „salės plevisitą“: kas už tai, kad eurai būtų kuo greičiau įvesti? Mažuma savo nuomonę išreiškė emocingu: e-e ė… O kas gi už, kad jie nebūtų taip greit įvesti, negi salėje nėra tvirtai įsitikinusių euro maloningumu? Savotiško „plevesito“ organizatorius šoko publikai aiškinti: taip, įvedus eurą, pensijos ir algos sumažėtų tik trečdaliu, bet juk (kaip džiugu!) trečdaliu sumažės ir prekių bei paslaugų kainos! Negali bū-ū-ū-ti, galvas įtariai kraipė moteriškaitės, o ir vyriškių žvilgsniai išliko ganėtinai šalti. Deja, nusileisdamas publikai, atsiduso ir pats oratorius, dalis žmonių antrosios aiškinimo dalies arba neišgirsta, arba nenori išgirsti… Šiaip, anot politiko, išgirdus apie artėjančią lito pabaigą, nereikėtų šturmuoti parduotuvių ir beatodairiškai pirkti kruopas, druską ar degtukus, nes tada bus jau tikrai labai negerai – verslininkai kels prekių kainas. Gi šalis, įsivedusi eurą, europarlamentaro teigimu, taptų „šalimi su kokybės ženklu“.
Po privalomojo susirinkimo, kaip įprasta, dantyta publika dar ilgokai „posėdžiavo“ lauke. Nebijančiųjų savo nuomonę reikšti radviliškiečių galva, „skraidančiojo parlamento“ nariai euro „cypdami“ nori todėl, kad jau dabar algas jie neva gauna šia valiuta. „Jiems juk baisiai nepatogu ir nepelninga, kai parskridus „neprarasti kontakto su tauta“, praranda kontaktą su eurais; juk eurus tenka keisti į vis nuvertėjančius litus,“ – kalbėjo viena radviliškietė iš „uždarojo posėdžio“ ką tik išėjusi.
Socialdemokratas J. Paleckis gavo keletą klausytojų rašytinių pareiškimų-prašymų. Ne paslaptis, kad viena radviliškietė europarlamentaro prašė paveikti šalies politikus, kad šie vienąkart ryžtųsi nukentėjusiuosius nuo „banditų“ prilyginti komunistinės represijos aukoms. Tų pačių kalbintų „posėdžiautojų po posėdžio“ protu, toks reikalavimas labai suprantamas ir reikalingas. Bet juk tada visiems „prarastosios kartos“ žmonėms reiktų išduoti nukentėjusiojo asmens pažymėjimus, mokėti kompensacijas. „Negi šautuvų buožėmis suvarytieji į vadinamus kolchozus ir ten dirbę už filmą apie Čiapajevą nenukentėjo, nenusipelnė gyventi geriau?“ – komentavo viena kažkada buvusi kolūkietė, dabar gyvenanti iš „klestinčios Lietuvos varganos pensijos“. Štai tau ir europietiški manai.
Šis straipsnis buvo išspausdintas tų metų respublikinėje spaudoje, publikacijos autorius:
Rimantas Petrikas
asociatyvi nuotrauka
