Kai pirmą kartą susitikom, Šiaulėnų miestelio gyventojas Petras Bajoras buvo ne tik neseniai šimtmetį atšventęs, bet ir garsėjo kaip buvęs pokario laikų vietinio kolūkio vienas pirmųjų pirmininkų, garsiausias apylinkės išdaigininkas, išmintingiausias ir jauno, ir senimo patarėjas. Kai Šiaulėnų miestelis prie savanorių paminklo minėjo pergalės prieš bolševikus ir bermontininkus aštuoniasdešitmetį, krašto ilgaamžis eiliuotai pasigyrė: „Kai visi bijojo net pajudėti,/ kad nuo bolševikų nereikėtų nukentėti,/ du seneliai susitaisė – /jokių pavojų jie nepaisė”. Vienas tų senelių ir buvo šių posmų autorius Petras Bajoras – sovietmečiu ne tik kolūkio pirmininku buvęs, bet ir savanorių paminklą Šiaulėnų kapinėse tvarkęs, dar prižiūrėjo septynių kunigų kapus, rinko bažnyčiai aukas. Jo eiliuoti prisiminimai surašyti dešimtyje įvairaus storumo sąsiuvinių.
Paklaustas, iš kur tokią pavardę nučiupo, P .Bajoras padainuoja dainušką: „Aš bajoras ba, turiu pačią – a, vaikų – ū, duonelės – pū, o mėselės treti metai kaip nevalgę – vis tiek bajoras!” Senolio giminė nebuvo turtinga, bet garbės stengėsi neprarasti. „Tėvą turėjau gabų, žmonės jį gerbė, į bažnyčios komitetą buvo išrinkę”. Kodėl pavardė Bajoras? Sako, prosenelis laikė dvi ožkas išmuilintomis uodegomis, taip „tikri” bajorai tada darydavę, norėdami iš kitų kuo nors išsiskirti. Ir išsiskyrė – tapo Bajorais. Rusai kartą apdriskusį Petro tėvą klausia: „Kak familija?” Tėvas atsakė: „Esmi Bajoras”. Vykdomajame komitete dirbęs rusas, „bajoro” panosin kumštį pakišęs ir devynių aukštų keiksmažodį suraitęs užriko: „Nekrėsk juokų, ar geruoju sakysi, kokia tavo tikroji pavardė?”
Kai P. Bajorą prievarta „kolchozo“ pirmininku paskyrė, jis kaip tas Saliamonas Visatos valdovo paprašė: „Viešpatie, padėk man didelį ūkį valdyti”. Privatus Petro ūkis buvo nedidelis, vos penkiolika hektarų, o čia apie tūkstantis hektarų žemės, ir žmonių žmonių! Kai kūrėsi kolūkiai, stribai Petrą Bajorą, Joną Andriulį, Aleksandrą Blužienę, Pilipų Steponą ir kitus net tris paras laikė uždarytus, sovietų aktyvistas įtikinėja: „Bajore, nesispyriok, kaip koks bajoro ožys muiluota uodega, tave žmogumi norime padaryti – būsi kolūkio pirmininkas”. Būsimo „kolchozo“ vadovas tada atsakė: „Žmonės net ožką parduodami su žmona pasitaria, o jūs norite, kad visą ūkį atiduočiau ir neleidžiate su šeima pasitarti“. Išleido, bet vos namo parėjęs nespėjo prie stalo atsisėsti, beateiną aktyvistai, prašo valgyti, o Bajoras jiems sako: „Dabar duosiu, dar turiu, nes kai kolūkiai susikurs, gal to valgymo ir pats neturėsiu”.
P. Bajoras sako, kad ir kolūkių laikais gyvenęs visai neblogai, darban žmonės su daina ėję. „Prisidainavome visam amžiui”, – teigia pašnekovas. Senolis sako, kad būdamas pirmininku su žmonėmis gerai sutardavęs, tačiau pirmininkavo neilgai, nes valdžios nemylėjo, nepakankamai juos vaišindavo ir ant kelio mažokai įdėdavo, todėl greiti Petrą iš vadovų išspjovė ir pirmininku paskyrė kitą, šis net su darbininkais gėrė ir vis sakydavo: „Kol tas kvailys Bajoras nemato, galime išgerti”.
P. Bajoras ne kartą nuo stribų kentėjo, o šiuose kraštuose jų buvo daug. Vienas toks aršuolis, pasipuošęs raudonu šaliku, būdavo, ateina pas P. Bajorą ir kamantinėja: „Kur brolį slepi?” Išversdavo visą trobą taip, kad paskui iki Velykų jos nesutvarkysi, net butelaityje „banditų” ieškodavo. Kartą kažkas nušovė du vietinius sovietų aktyvistus, Šiaulėnų „liaudies gynėjai” tariamus miestelio nacionalistus gal kokią savaitę laikė uždarytus, vis kamantinėjo: „Bene nušovėte mūsų žmogų?” P. Bajoras tardytojui tada sakė „Man tų nušautųjų labiau gaila negu jums”. Tardytojas akis kaip vaivorus ir išvertė: „Kodėl gi?” Tada Bajoras tardytojui paaiškino, kad nušautieji jam buvo skolingi, mat vienam buvo paršiuką davęs , kitam – kviečių porą centnerių, dar samagono penkis butelaičius. Dabar visa skola juk pražuvo“.
Rimantas Petrikas
Nuotrauka autoriaus
