Pilvo skausmas – vienas dažniausių negalavimų, užklumpančių vaikus. Skausmas visada baugina vaikus, baugina ir tėvelius, ypač, kai skausmo priežastis nežinoma, nesuprantama. Vaikų chirurgijos, ortopedijos ir traumatologijos centro vadovės pareigas laikinai einančiai vaikų chirurgei Evelinai Klepšytei-Janauskienei dažnai tenka matyti sutrikusius ir nežinančius ką daryti tėvelius, Medikė pataria kiekvienu atveju, kai pilvo skausmo varginamam vaikui reikia pagalbos, nesibaiminti ir kreiptis į vaikų chirurgą, kuris ir nuspręs, kokia pagalba reikalinga vaikui ir kokį gydymo metodą taikyti.
Apendicitas – labiausiai tėvus bauginanti diagnozė
Pradėjus skaudėti pilvą gydytoja pataria palūkėti – nereikia iš karto bėgti pas gydytojus, bet stebėti vaiką namuose. „Apendicitą reikia įtarti tada, kai skausmas prasideda palaipsniui, skauda pastoviai, tolygiai skausmas stiprėja, skauda pilvelį viršutinėje dalyje, aplink bambą, ir tada skausmas koncentruojasi dešiniau bambos arba dešinėje klubinėje srityje. Paspaudus skausmas sustiprėja, paleidus – staiga dar labiau sustiprėja“,- apibūdina gydytoja apendicito požymius ir pataria nepanikuoti, bet ramiai tai patikrinti ir namuose. Vaikas gali nežymiai karščiuoti, gali pykinti, vemti, kartais viduriuoti, dažniau ar skausmingai šlapintis.
Apendicitas – tai kirmėlinės ataugos uždegimas. Gydytoja pataria stebėti skausmą: kai ūmus skausmas spazmuojantis, kuris užeina ir vėl praeina, dieną kitą neskaudėjo ir vėl užeina, tada kreiptis į šeimos gydytoją. Jei karščiuoja – kreiptis į šeimos gydytoją arba pediatrą.
Jei berniukui skauda pilvą, medikė pataria atkreipti dėmesį į lytinius organus. „Jeigu berniukui skauda pilvą ar pilvo apačią, labai svarbu pasižiūrėti apačioje – pažiūrėti lytinius organus. Jei skauda kapšelio srityje, tada delsti nebegalima. „Jei skauda pilvą – eik pas gydytoją, jei skauda žemiau – bėk pas gydytoją“ – yra toks senų laikų medikų posakis“, – atkreipia dėmesį vaikų chirurgė Evelina Klepšytė- Janauskienė ir į urologines berniukų problemas.
Laparoskopinė apendektomija
Vaikų chirurgas, diagnozavęs apendicitą, sprendžia, kokį gydymo metodą taikyti. Galimybės yra dvi: atvira operacija arba laparoskopinė.
Vaikų chirurgijos, ortopedijos-traumatologijos centre dirbantys vaikų chirurgai pirmiausia atsižvelgia į vaiko gerovę ir individualiai sprendžia, kuris metodas vaikui geresnis. „Einama link to, kad laparoskopinė apendektomija yra auksinis standartas, tačiau mes žvelgiame ir individualiai: labai priklauso nuo vaiko amžiaus, kūno sudėjimo, esamos medicinos įrangos, aparatūros prieinamumo, operacijos trukmės, chirurgo įgūdžių, uždegimo progresavimo, paties apendicito nuo ligos pradžios laiko ir būklės bei kitų daugybės faktorių“, – paaiškina gydytoja operacijos metodo pasirinkimo kriterijus.
Vaikams, skirtingai nei suaugusiems, sveikimo laikas po operacijos ir laparoskopinės apendektomijos yra labai panašus, nuskausminamųjų poreikis irgi santykinai panašus. Laparoskopinės apendektomijos atveju yra du-trys maži pjūveliai, prieš vieną didesnį pjūvį. Jeigu vaikas apkūnesnis, atviras pjūvis bus didesnis. Mažą vaiką lengviau operuoti atviru būdu, bet irgi tai priklauso tiek nuo chirurgo patyrimo, tiek nuo turimos aparatūros ir technikos. Pavyzdžiui, šiuo metu, ypač naktį, ne visada yra ideali prieiga prie aparatūros. Tačiau medikai pirmiausia laikosi principo – svarbiausia nepakenkti ir daryti ką gali geriausia paciento labui. Kiekvienas budintis chirurgas vadovaujasi principu: ką šiuo atveju daryčiau savo vaikui. Gydytojas renkasi tą metodą, kuris atrodo pats geriausias individualiu atveju. „Darai tai, ką moki geriausiai, ką gali geriausiai atlikti esamoje situacijoje. Ir taip yra visais atvejais“, – teigia specialistė.
Laparoskopijos pliusai
Laparaskopijos didelis pliusas yra tas, kad gydytojas gali apžiūrėti visą pilvo ertmę, kai neaiški diagnozė, klinika. Ypač mergaitėms, kai gali būti ir kitų susirgimų: kiaušidės užsisukimų ar kitokių retesnių dalykų, pavyzdžiui Mekelio divertikulitas, opų, auglių. Laparoskopu galima apžiūrėti visą pilvo ertmę ir, radus, kad ne apendicitas yra pagrindinė priežastis, gydyti kitą ligą.
Kartais būna tokių apendikso padėčių, kai lengviau operuoti atviru būdu. Ypač tą vietą, kur yra infiltratas, o apendicitas – sudėtingiau techniškai prieinamoje vietoje.
Vaikai tiek po laparoskopinės, tiek po atviros operacijos sveiksta greitai. Suaugusieji anksčiau išleidžiami po laparoskopinės operacijos, tačiau dar kurį laiką medikų prižiūrimi. „Vaikai – jautresnė auditorija, jie prižiūrimi, pradedamas antibiotikų kursas, bet po abiejų operacijų geriau pasijunta jau po 2-3 parų. Labai didelio skirtumo vaikų gijimo prasme nėra. Dažnai tiek mes, tiek pacientų tėvai renkasi vieną ar kitą būdą dėl techninio prieinamumo, dėl estetikos“, – gydytoja E. Klepšytė-Janauskienė dalinasi pasirinkimo galimybėmis, kai vieniems tėveliams atrodo, kad vienas didesnis pjūvis geriau, nei trys maži, ir atvirkščiai. Gydytoja apgailestauja, kad ligoninėje dar trūksta laparoskopinės įrangos, kad būtų galima mažam vaikui laparoskopinę apendektomiją atlikti per vieną pjūvelį bamboje, su torakoskopu. Tikėtina, kad netolimoje ateityje ir tai bus įmanoma.
„Trūkęs apendicitas“ – gajus mitas
Vos suskaudus pilvui tėvai dažnai suskumba į ligoninę, nes baiminasi, kad apendicitas gali „trūkti“, gali supūliuoti. „Žmonės nelabai žino, kas tai yra trūkęs apendicitas, kada jis gali trūkti“, – pastebi gydytoja ir nuramina tėvus, kad per kelias valandas ar net parą nuo požymių pradžios apendicitas tikrai „netrūks“. Ir tai, pasak vaikų chirurgės E. Klepšytės-Janauskienės, nėra kažkoks baisus sprogimas ar baisus dalykas. „Tai yra tiesiog vėlyva apendicito uždegimo stadija, kuomet įvyksta sienelės perforacija“- patikina gydytoja.
Pirmomis valandomis sunku apendicitą diagnozuoti net ir gydytojui. Pirmiausia vaikui pradeda skaudėti pilvą, ir tik vėliau išryškėja uždegimas, dėl ko pati kirmėlinė atauga (apendiksas) ima rausti, kietėti. Todėl pradžioje nei echoskopu, nei rentgenu, nei kraujo tyrimu nediagnozuojamas ir simptomatika būna labai neapibrėžta. Po penkių ar net dešimties valandų apendicitas jau lokalizuojasi, kirmėlinė atauga pasidaro uždegiminė, įraudusi. Taip – medicinos vadovėliuose, o gyvenime – labai individualu, priklauso nuo vaiko amžiaus ir genetinių organizmo savybių.
Po to kirmėlinėje ataugoje formuojasi stiprus uždegimas, išopėjimas, sutrinka kraujotaka, vyksta kapiliarų trombozės. Kliniškai būna trumpas laikinas pagerėjimas, kai vaikas pasijaučia šiek tiek geriau. Taip yra prieš tą vadinamą „trūkimą“. Anot vaikų chirurgės, šiuo metu apendiksas tikrai gali prakiurti. Vienam vaikui tai įvyksta praėjus maždaug parai nuo pirmųjų ligos požymių, kitiems – po poros parų.
Organizmas nėra visiškai bejėgis, pats kovoja su uždegimu. Nebūna taip, kad iš karto „sprogsta“ apendicitas ir išplinta jo turinys ir pūliai po visą pilvą, o vaiko būklė tampa labai bloga. Taip nėra – organizmas pats linkęs kovoti, pats turi uždegiminį atsaką: pritraukia žarnas ir suformuoja vietinę limfoidinio audinio kapsulę – abscesą arba infiltratą, pritraukia žarnos taukinę, stengiasi apriboti, kad turinys neišplistų po visą pilvą. „Vaikų chirurgai, operuodami tokį komplikuotą apendicitą, ne kartą aptiko peritonitą – taip vadinamą pilvaplėvės uždegimą ir skystį visame pilve. Dažniausiai randame toje vietoje lokalizuotą infiltratą, ir jį galima operuoti tiek atviru būdu, tiek laparoskopijos būdu – kiekvienu atveju individualiai“, – paaiškina gydytoja.
Siaučiant pasaulinei COVID-19 ligos pandemijai vaikų chirurgai neseniai pradėjo diagnozuoti visiškai naują ligą, pokovidinį uždegiminio atsako sindromą, kai kliniką galima supainioti su apendicitu arba uždegimine pilvo liga. Bet tai – visiškai kita ir kitaip gydoma nauja liga.
Zita Katkienė
Respublikinės Šiaulių ligoninės
viešųjų ryšių specialistė
