Albertas Vitartas: Nepriklausomybės gynėjai – oficialiai pripažinti ir nustumti

Apie tai, kas sąlygojo siekį ginti Nepriklausomybę 1991-aisiais, o kas, minint Sausio 13-ąją vyksta dabar, paklausėme Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Radviliškio skyriaus vadovo Alberto Vitarto.

Nuo rusų agresijos bandė apsisaugoti nusilaužta eglišake

Trumpai priminsime, kad pačiuose Sausio 13-osios įvykiuose A. Vitartas nedalyvavo, tačiau drąsiai gynė Parlamentą sausio 11-12 dienomis. Tuo metu Laisvės gynėjai turėjo grafiką, kurio laikydamiesi laukė rusų agresijos pasireiškimo.

Apie 1991 m. sausio mėnesio įvykius A. Vitartas prisiminė:

„Į Vilnių išvykome autobusu. Atvykome sausio 11 d., 12 val., ir buvome iki 12 dienos, kaip mums buvo nurodyta pagal budėjimo grafiką. Prie Aukščiausios Tarybos skambėjo patriotinės dainos. Prieigose, prie barikadų buvo sustatyti žmones atvežę autobusai. Didelį įspūdį padarė sausio 11 d. vakare kunigo Roberto Grigo vestos pamaldos – kadangi buvo laukiamas Aukščiausiosios Tarybos puolimas, jis davė nuodėmių atleidimą kariams. Visa aikštė susikaupusi meldėsi, atrodė, kad ta malda kyla į dangų. Kiekvienam miestui buvo paskirti apsaugos ruožai, buvo instruktažas, kaip elgtis puolimo metu. Nebuvo leidžiama naudoti ginklų, kad neišprovokuotume „Omono“. Neklausydami nurodymo, kai kurie vyrai iš tvoros  nusilaužė baslius, aš irgi buvau toks naivuolis, nes stovėjau, nusičiupęs eglišakę.“

– Kuo skirtingos Sausio 13-oji 1991 metais ir šiemet?

– 1991 metais buvo siekiama ginti Nepriklausomybę. Įvykius sąlygojo išorinis priešas. Tai, kas dabar įvyko prie Seimo, kai žmonės šaukė „valdžią lauk“, sąlygota jau vidinio priešo.

– Kokia Laisvės gynėjų nuomonė į šių metų Sausio 13-osios mitingą? Kaip manote, ar nebuvo pažemintas kovų dalyvių atminimas, švilpiant ir rėkiant prieš dabartinę valdžią?

– Šiuo metu dauguma Laisvės gynėjų yra pasipiktinę tuo, kas vyksta Lietuvoje. Matome, kad visuomenė yra susiskaldžiusi. Man kilo klausimas – kodėl valdžia stovi už policijos ir kariuomenės nugarų? Tai, kas šiemet vyko, yra visuomenės požiūris bei atsakas į valdžios vykdomą politiką. Tai nėra neramumai. Tai buvo taikus protestas. Dar kilo klausimas – vis dėlto, tai kokia yra valdžia, jeigu bijo savo žmonių? Nė viena valdžia Lietuvoje dar nebuvo atsitvėrusi skydais ar tvoromis nuo piliečių. Švilpimas mitinge taip pat nebuvo nepagarba kovotojams už laisvę, netgi atvirkščiai. Toje minioje, kuri švilpė, stovėjo tikrai daug Nepriklausomybės gynėjų. Ir jie stovėjo už valdžios pastatytų barjerų. Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad visi esame laikini, o ypač – valdžia.

– Kodėl nevykote prie Seimo šiais metais paminėti Sausio 13-osios?

– Mane kvietė paminėti šią datą Vilniuje, tačiau nutariau šventėje dalyvauti vietoje, Radviliškyje. Laisvės kovų dalyviai paprastai minėti Sausio 13-osios renkasi jau išvakarėse – sausio 12 d. Paprastai tai būna minėjimas, prisimenant 1991 metų situaciją – kūrenami laužai, kalbamasi su bendraminčiais.

– Ką manote apie neužmirštuolės ženklą, kuris paskutiniu metu itin populiarus, minint Nepriklausomybės gynėjus ir Sausio 13-ąją?

– Manau, kad neužmirštuolė – sugalvotas vėliau, gerokai po Nepriklausomybės gynimo, primestas ženklas. Tai niekaip nesusijęs su Nepriklausomybės gynimu simbolis. Praktiškai jis yra vienos partijos ženklas. Tikri Nepriklausomybės gynėjai jo nevertina.

– Nepriklausomybės gynėjų sąjunga, kitos organizacijos, susiję su Laisvės kovomis. Kuo dabar jos gyvena?

– Nepriklausomybės gynėjų sąjungoje yra 10 skyrių. Aktyviausi yra Panevėžio ir Radviliškio skyriai. Kitų veikla, mano nuomone, yra mažiau pastebima. Radviliškio skyriuje yra 11 narių. Tarp jų – ir dabartinis meras. Jis tais laikais buvo išvykos į Vilnių organizatorius. Kadangi priklausė rajono valdžiai, turėjo tuo užsiimti. Bet tai irgi buvo pasirinkimas, nes vieni užsiėmė, kiti – ne, nors galėjo. Dabar kyla ginčai dėl Nepriklausomybės gynėjų statuso. Šiuo metu statusą įgyti gali tie, kurie buvo priėmę priesaiką ginti Tėvynę. Priėmusiais priesaiką galima laikyti ir tuometinius milicininkus, ir Parlamento gynėjus. Kai kurie klausia – kokie jie Nepriklausomybės gynėjai, jeigu turėjo atlikti pareigą dėl darbo? Atrodo, kad tie, kurie priėmė priesaiką – įgijo pareigą, tai lyg ir neturėtų vadintis Nepriklausomybės gynėjais. Susidaro tam tikri prieštaravimai. Nepriklausomybės gynėjo statusas imtas tiesiog dalinti principu „savi – saviems“. Tarpusavyje šnekamės, kad tie, kurie iš tikrųjų prie Parlamento gynė Nepriklausomybę, Nepriklausomybės gynėjais nepripažinti, nes nebuvo priėmę priesaikos, nepriklausė kokioms nors „organizuotoms struktūroms“, kas yra reikalaujama, norint gauti oficialų Laisvės gynėjo statusą. Nepriklausomybės gynėjų sąjungoje „sąrašinių“ narių dabar yra daug, bet ne kiekvienas iš tiesų gynė Laisvę. Nepriklausomybės gynėju negaliu būti nei aš, nei kiti aktyvūs to laikmečio Laisvės gynėjai. Bet, pažvelgus objektyviai, tai, kaip manote, – Sąjūdis buvo organizuota struktūra ar ne? Aš manau, kad taip. Priklausiau Sąjūdžiui. Deja, tai nesuteikė man teisės vadintis Nepriklausomybės gynėju.

– Minėjote apie principą „savi – saviems“ tarp Laisvės kovų dalyvių? Ar su Sausio 13-ąja susijusiose organizacijose kyla nesutarimų?

– Yra medalius gavę „naudingi žmonės“, pažįstami. Kai kurie tiesiog dirbtinai padaryti Nepriklausomybės gynėjais. Tai nėra tuščios kalbos. Yra raštai, kurie buvo siunčiami dėl neteisėtai gautų apdovanojimų. Kalba eina apie mūsų Sąjungos medalius. Nepriklausomybės gynėjų sąjunga šiuo metu yra skilusi per pusę.

– O kur nesutarimų pradžia?

–  Pirmiausia tai nesutarimai dėl vadovo. Dalis Sąjungos narių manome, kad vyksta vienasmenis valdymas. Viskas priklauso nuo vadovo. Jeigu vadovas daro žygius dėl savo asmeninės garbės ar naudos, pažeidžia Sąjungos įstatus, kitus teisės aktus, – organizacija pasmerkta. Jau imu galvoti, kad greičiausiai vyksta tendencija sumenkinti su Nepriklausomybės atgavimu susijusias organizacijas.

– Kiek dabar turite narių Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Radviliškio skyriuje ir kiek iš jų galėtų turėti ar jau turi oficialų gynėjų statusą?

– Pradžioje mūsų buvo 12. Vieno netekome. Daugiausiai skyriaus narių yra šauliai. Priklauso šauliams Stasys Folertas, Pranas Sluckus, Vladas Šnapštys, Zita Urbonienė, Romualdas Valaitis, Juozas Vismantas. Kiti: partizanų palikuonis Valdas Adomaitis, parašęs prisiminimus apie Sausio 13-ąją Jonas Krikščiūnas, buvęs milicijos (gali būti jau vadinama policija, nes tuo metu keitėsi šie pavadinimai) vadovas Alvydas Lideikis, dabartinis meras Vytautas Simelis, aš. Iš mūsų gal du žmonės gali turėti Nepriklausomybės gynėjo statusą, nes priesaikas priėmė 1990 metais ir tapo šauliais, kas yra organizuotos struktūros. Tai Romualdas Valaitis ir Stasys Folertas.

– Kaip rajone buvo įamžintas rajono žmonių dalyvavimas Laisvės kovose?

– 1991 m. spalio 24 d. buvo pasodintas ąžuoliukas, kuris dabar auga prie seniūnijos. Jis iškilmingai pasodintas, atkūrus šaulių kuopą Radviliškyje, apie tai parašyta ant atminimo lentelės. Buvo tokia situacija, kad norėta šį ąžuoliuką nupjauti. Atseit, medelis trukdė seniūnijai ar prekybininkams. Mes jį apgynėme – rašėme raštus seniūnijai, kad išsaugotume, ieškojome netgi būdų saugiai medį persodinti. Paaiškėjo, kad paaugusio medžio iškasimas ir pasodinimas kitoje vietoje gali labai brangiai kainuoti – net iki 3 tūkst. eurų. Deja, niekas nenorėjo mokėti tokių pinigų. Seniūnijai tuo metu vadovavo (ir tebevadovauja) E. Mončiauskas. Tai jis būtų turėjęs pasirūpinti medžio persodinimu. Dabar ąžuolas auga ten, kur ir buvo pasodintas, apie atmintiną datą pažymėta prie medžio esančioje lentelėje.

– Ko norėtumėte palinkėti žmonėms, kurie kitais metais minės sausio 13-ąją? Ką patartumėte branginti Lietuvos piliečiams?

–  Žmonėms norėčiau palinkėti išlaikyti Nepriklausomybės kovų atmintį ir tų laikų dvasią, priminti jaunajai kartai Laisvės kovų įvykius. Svarbu branginti iškovotą Laisvę, bet dar svarbiau ją išlaikyti kasdieniu darbu ir patriotine veikla. Valdžiai palinkėčiau vykdyti tokią politiką, kad nereikėtų slėptis už policijos skydų ir virpinti žandikaulius, sakant kalbas.

Kalbėjosi Rita Grigalienė