Važiuojant link Šiaulėnų, tuoj už Daugėlaičių, kairėje paplentės pusėje, tarp lapuočių medžių dunkso garsiosios Nirtaičių kapinaitės. Šio unikalaus ansamblio įkūrėjas yra baudžiauninko Gedimino Gedminio sūnus Juozas, šis savamokslis akmeninių paminklų meistras iš lauko akmenų savo rankomis buvo surinkęs rožinį. Tarpukario laikais šis rožinis kabojo ant Nirtaičių kapinaičių vartų, tarybiniais metais vėrinys buvo dingęs, Atgimimo laikais Daugėlaičių apylinkės sąjūdiečiai unikalų rožinį surado gyvenvietės sąvartyne ir perdavė saugoti nagingojo baudžiauninko anūkui.
Spėjama, kad Juozas Gedminis gimė 1838 metų pavasarį dabartiniame Radviliškio rajone, Šiaulėnų apylinkėje, Nirtaičių kaime, buvo kilęs iš valstiečių šeimos, užaugęs baudžiauninko šeimoje. Dvidešimt penkerių vedė tokia pat „vargo pelytę“ – darbščią sodietę Magdelę – su kuria susilaukė keturių sūnų. Pats Juozukas vaikystėje, kaip iki šiol tebešneka Nirtaičių kaimo senoliai, neva buvęs didelis pramuštgalvis, nes dar piemenaudamas iš medžio drožinėjo įvairius smulkius namų apyvokos daiktus, piemeniškus žaisliukus, statulėles. Išradingojo piemenuko drožinėta švilpyne tada susidomėjo ne bet kas, o pats Šiaulėnų miestelio dvarininkas Šemeta.
Kai šis pramuštgalvis piemenukas užaugo, nusprendė tašyti akmenį, juk ir piemenaujant berniuko kišenės plyšo nuo laukuose surinktų keistesnių akmenukų. Nors jau buvo vedęs, nors jau pats augino vaikus, bet, kaip nepiktai iki šiol apie Juozą šnekama, šis taip ir liko pramuštgalviu. Antai prisimenama, kad šiltais vasaros vakarais šis miegodavęs guolyje, kurį buvo įsirengęs savo sodybos kieme augusiame ąžuole, kiti teigia, kad tame ąžuole buvęs gandralizdis, kuriame Juozas nakčiai įsitaisydavo. Buvo taip ar nebuvo, kas ten dabar suvaikys, bet kaimo senoliai vieningai teigia, kad Juozas visada buvęs linksmas ir sąmojingas – iki amžiaus galo visokius pokštus krėsdavęs. Bet mėgęs ir rimtus darbus, antai sau ir savo žmonai Magdelei išrado neperšlampamą „burką“ (tokį paties impregnuotą drobinį apsiaustą), kad važiuojant į bažnyčią judviejų lietus nepermerktų. Darbštus ir išradingas baudžiauninkas savo kiemo vartus padarė tokius, kad jie užsisklęsdavo automatiškai. Dar šnekama, kad šis kaimo keistuolis buvo pasidirbęs net sparnus ir net bandęs skraidyti.
Kapinaičių atsiradimo istorija jau gana ūkanota, bet teigiama, kad buvę taip: kartą keistuoliui prisisapnavo tėvas, kuris sapne sūnui liepęs kasti netoli namų esančią kalvelę. Čia vietinių žmonių aiškinimai skiriasi, nes vieni teigia, neva tėvas sūnui sapne pašnibždėjęs, kad toje kalvelėje guli palaidoti karžygiai su visokiais lobiais, kiti įsitikinę, kad tėvas sūnui liepęs kalvelėje ieškoti Šiaulėnų dvarininko užkastų auksinių. Kaip ten buvo kaip nebuvo, bet Juozas kalvelę perkasė ir, neva, kasė tol, kol kastuvas neatsitrenkė į metalinę dėžę…
Pasakojama, kad Nirtaičių kapinių teritorijai valstietis žemes karučiu suvežė. Kalvelę, kurioje lobio ieškota, keistuolis tašytais akmenimis apstatė, tvora aptvėrė, medžiais apsodino. Taip kaimo keistuolis kastuvu supylė būsimą pilkapį, šiame originaliame ansamblyje buvę trys svarbūs akmeniniai akcentai: vienas skirtas jo tėvams, antras – 1890 metų datai pažymėti, kuri, matyt, buvo labai svarbi skulptoriui, o trečiąjį skulptorius dar gyvas būdamas pasistatė pats sau. Ant šio paminklinio akmens iškaltas užrašas „Gedminis 1912 m.“ – po kuriuo ir buvo palaidotas (šiaip teigiama, kad Gedminis mirė 1913 metais). Po Juozo tėvo ir paties Juozo mirties, aplinkiniai ten ėmė laidoti savo artimuosius, nes kunigas kalvelę pašventino, o dailius naujųjų kapinaičių vartus išgyrė, mat kunigėliui labai patiko ant viršutinio vartų šulo iškalti žodžiai: „SZWENTA BROMA AMZINA TEWINEI“ – kurie atspindi pagrindinę ansamblio idėją.
Dar iki šiol tebešnekama, kad ant dešiniojo kapinaičių vartų šulo kabojęs ir tas didžiulis akmeninis rožinis – keistuolio širdies ir rankų dovana Visagaliui – tokio rožinio niekas nebuvo matęs: net 57 akmeniniai karoliukai ir akmeninis kryžius. Akmenukus savamokslis skulptorius, neva tai, ilgai rinkęs visoje apylinkėje, mat, kaip teigia vietiniai gyventojai, žmogus norėjęs, kad jo gaminys būtų sunkus kaip gyvenimas ir amžinas… Šnekama, kad žmogus rinkdavosi akmenis, kurie jam primindavo širdies, avinėlio, paukščio, aguonos, grybo, žuvies formą ar kokį nors kitą daiktą. Akmenis parsinešdavo net nuo Šaukoto, Tytuvėnų ar Šiluvos, bet didžiausias šio liaudies menininko palikimas – Nirtaičių kapinaitės. Šis memorialinis ansamblis yra ant elipsės formos nedidelio dirbtinio paaukštinimo su akmeniniais varteliais, ant kurių pritvirtintas metalinis kryžius.
Skulptoriaus kūryboje krikščioniškos simbolikos negausu, viso labo tik Apvaizdos akis ir kryželiai –mėgiamiausi ir originaliausi liaudies meistro naudojami simboliai, kurie liaudies mąstyme reiškia amžiną gyvybės pasikartojimą, taip pat skulptorius dažnai vartojo nuoširdumą ir gailestingumą simbolizuojančias širdeles ir avinėlius. Pats J. Gedminas apie savo kūrybą, teigiama, neva kalbėjęs maždaug taip: Jei iš medžio padarytą niekas ir nesukapotų, tai jis, vis tiek, amžinai neišlaikytų – supus, geriau dirbsiu iš akmens, nes akmuo amžius išbus. Antkapinius paminklus jis dirbino nuo 1836 iki 1885 metų. Gyvenimui užsidirbo statydamas trobas, o laisvalaikį paskyrė akmens kalimui, šnekama, kad ilgus metus liaudies meistras akmenį kaldavo kitu kietesniu akmeniu, tik vėliau įsigijo metalinį kaltą.
Rimantas Petrikas
Juozas Gedminas buvo vienas originaliausių XIX a. lietuvių liaudies akmeninių memorialinių paminklų meistrų, gimęs 1838 metais Nirtaičių kaime – dabartiniame Radviliškio rajone. Autoriaus nuotraukoje: Baudžiavos laikų valstiečio liaudies menininko sukurtą akmeninį rožinį ilgą laiką saugojo jo anūkas, irgi Gedminas. Nuotrauka fotografuota 1992 metų vasarą Daugėlaičiuose.