Birželio 30 – liepos 2 dienomis Radviliškio Vinco Kudirkos progimnazijos mokiniai išvyko į kasmetinę vasaros stovyklą. Šiemet buvo sugrįžta atgal į praeitį, į laukinius vakarus, kur gyveno Didžiųjų lygumų indėnai… Čia, Vinetu kaime, Dangės – Akmenos upių slėnyje, dunda indėnų būgnai, į dangų stiebiasi mistiniai toteminiai stulpai, akmenų labirintai veda atsakymų į svarbiausius gyvenimo atsakymus link…
Pirmąją dieną mokiniai susipažino su genties vadu, įsikūrė indėnų palapinėse Tipi, kuriose dega šventa ugnis, kur galima atitolti nuo civilizacijos komforto ir atverti duris naujiems potyriams, leistis į vidinę kelionę bei atrasti ramybę, tylą gamtos prieglobstyje. Pavalgę tradicinių indėniškų patiekalų, leidomės į kelionę baidarėmis Amazonės intaku – Danės upe… Vakare laukė ramus, šiltas vakaras aplink laužą su draugais, pokalbiai po atviru, žvaigždėtu dangumi….
Indėnai šokdavo lietaus šokį ir kviesdavo lietų, kad šis nupraustų žemę ir išvaikytų piktąsias dvasias. Kudirkos Jaučių gentis matyt naktį taip šoko, jog antroji diena indėnų gentyje prasidėjo stipriu lietumi. Teko tvarkytis su netikėtais iššūkiais, tačiau meditacijos pagalba pavyko atstatyti gentainių emocinę būseną. Dienai įsibėgėjus ir nušvitus saulei, susitikome su Bėgančiu Jaučiu, kuris vedėsi mus Jaunųjų vilkų keliu, supažindino su indėnų kultūra ir istorija, indėnų lauko žaidimais, skatinančiais judėti, įgauti budrumo, drąsos ir pasitikėjimo, lavinančiais koordinaciją, reakciją. Kiekvienas gavome savo indėniškus vardus, kuriuos ant mūsų veidų išpiešė Raudonoji ir Mėlynoji Gyvatės. Nuo šiol mes Skambioji Gegutė, Gyvybingoji Saulė, Mėlynasis Šaulys, Miegantis Barsukas ir t.t. Tapę tikra gentimi mokėmės indėnų medžioklės ypatumų, šaudėme iš lanko, mėtėme ietis.
Garsai ir muzika magiškai sujungia aukštybių ir požemių galias, suvienija protą ir kūną, padeda susigrąžinti fizines jėgas, atgauti dvasinę pusiausvyrą. Paskutinę stovyklos dieną, apsivaliusi kūnus ir sielas, mūsų gentis dalyvavo muzikos ir garsų rituale. Praktiškai išbandėme indėnų muzikos instrumentus. Pasiskirstę komandomis kūrėme savo ritmus būgnais. Muzikos instrumentų skambesį papildėme obertoniniu – sielos dainavimu. Išlaisvinę savo kūrybines galias, ruošėmės kelionei namo… Todėl atsisveikindami sakome Hoka hey ir iki kitos vasaros…
„Visi mes esame susiję, esame giminės, Didžiosios Dvasios sukurti, gyventi darnoje ir meilėje su viskuo, kas mus supa” (Indėnų lakotų genties išmintis).
