Kai į balkoną išeinu pasirąžyti
Ar atsiraugėt visiems žinomu būdu,
Koks būna striokas bitei ant gėlytės
Kai kada vieną kartą, kai kada net du.
Pedalą dviračio užminusi kaimynė
Akių klaustukais taip keistai patyli
Kaimyniškai tausojančiam režime,
Net bitei Majai iškrenta kastyliai.
O rytas toks gražus, tiek aromato,
Atpūsto iš Gražionių kiaulių fermos.
Prie jo radviliškiečiai jau priprato –
Pripratinti beliko tiktai nervus.
Balkonai dideli, gėlytės gražios,
Zyzimas bičių taip terapiškai ramina.
Eiliuoju tame floros rojuj stačias,
Kvėpuodamas Tėvynės kvapą gryną.
Pandeminis orgazmas paspirtukais
Važiuodamas gadina visą vaizdą.
Tie, kas pigios komercijos nerūkot,
Sakau, gal sugalvokit kokį vaistą…
Antanas Stugys