(Iš mokytojos dienoraščio)
Viskas – iš mūsų abiejų.
Iš tavo ir mano džiaugsmo.
Iš tavo ir mano skausmo.
Iš tavo ir mano svajonių.
Iš tavo ir man vilties.
R. Pavilonis
Aš gimiau ir užaugau Radviliškyje. Mokiausi Pradinėje ir Septynmetėje, V. Valsiūnienės mokyklose. Mokykla mano gyvenime suvaidino didžiulį vaidmenį. Mes, pokario vaikai, gyvenome draugiškai, neįžvelgdami tų, kurių šeimos gyveno pasiturinčiai, pranašumo. Vyresnėse klasėse gavau tikras kūrybiškumo pamokas. Pamenu, kaip mokytoja R. Mackevičienė pasiūlė parašyti žinutę į laikraštį. Ir ką gi – man tai patiko. Nors dėl materialinių šeimos sąlygų negalėjau išvykti mokytis į Vilnių ir netapau žurnaliste, pomėgis parašyti į spaudą išliko visam gyvenimui. Gal ir nebūčiau tapusi gera žurnaliste, nes rašau tik tada, kai širdį paliečia… Artėjant Mokytojo dienai, norėjosi parašyti apie tuos, kurie mano gyvenimui turėjo didžiausią įtaką: apie mano tėvus, buvusius mokytojus ir dėstytojus, draugus, kolegas, mano mokinius. Apie mano Gyvenimo mokytojus.
Mūsų motinos – mūsų pirmosios mokytojos. Tai mama davė šviesią ir prasmingą pradžią. Jos rankos šildė, slaugė, maitino. Labai dažnai pasakodavo apie nelengvą vaikystę ir jaunystę. Tik gerokai vėliau suvokiau jos pamokų prasmę – viskas praeina. Tai ji žinojo tetas ir dėdes, visą giminę, jų amžino poilsio namus. Tik ji mokėjo sutaikyti mus, vaikus, išmokė atsiprašyti, mylėti kiekvieną žmogų. A. Maldonis rašė: „Tai, ko tu man negalėjai padovanoti, kantriai diena iš dienos mokei siekti. Būki geras, būki teisingas, sakei. Negeram gal geriau gyventi, bet negera su negeru visiems žmonėms… Būki geras medžiui, paukščiui, Žemei – ji mus maitina. Žmogui būki geras – kaip maldą kartojai…“
Gerasis mano tėve, tu buvai ne tik griežtas ir reiklus. Tu buvai šiek tiek romantiškas. Nepamirštamos akimirkos, kai žiemą, grįžęs iš darbo, sužvarbusiomis rankomis iš maišelio traukdavai šalčiu ir mišku kvepiančią duonos riekę ir aiškindavai, kad tai zuikio pyragas. Ar ne nuo šito atsirado poreikis skaityti eiles ir pasakas apie zuikį, lapę, vilką? Dar daugiau – poreikis skaityti. Jei manyje yra kas gero, viską gavau iš žmonių, su kuriais teko susitikti, mokytis, dirbti. Palaimintos akimirkos ir valandos buvimo kartu!
,,Visi mes atėjom iš kraštų galbūt keistų. Taip, mes iš tų, iš vaikiškų kraštų, kur viskas saulėta, ryšku“. Buvusi kolegė Gražina yra išsakiusi nuostabią mintį: „Likimas kartais ima ir atsiunčia žmogų – ne šiaip sau ypatingą, o ŽMOGŲ – DOVANĄ“. Mes, 1952 metų pirmaklasiai, tokį žmogų turėjome. Tai mūsų pirmoji mokytoja Razmienė. Švelni, trapi, jautri, gera. Kai klasėje užgesdavo šviesa, ji mus nuramindavo ir padėdavo užsidegti iš namų atsineštas spingsules. Ji niekada nebarė ir nekritikavo tų, kuriuos mamos nuvesdavo pas bobutes mokytis poterių ar vesdavosi į bažnyčią. Ir nė vienas nežinojome, kiek jai tai kainavo. Labai ją mylėjome. Kas rytą skubėdavome ją, nešančią sunkią rankinę su mūsų sąsiuviniais, pasitikti ir panešėti tą rankinę. O ji tik šypsodavosi, šypsodavosi…
Mėgstu skaityti įžymiųjų žmonių mintis, eilėraščius. Juose tiek daug išminties! Kai ką įsimenu, kai ką užsirašau (tai mano lobynas). Kartą perskaičiau: „Vaikystei reikia rodyti didžiausią pagarbą“ (Juvenalis). Ir jau regėjau savo auklėtoją V.Čižikienę. Ji tokia griežta, nebijanti pabarti ir tokia kantri, kai aiškino nesuprantamą mokiniui užduotį. Ji tokia nepakartojama ir nuoširdi, kai pakvietusi žiemos pramogai pasivažinėti rogutėmis, ne tik pati jas tempia, bet leidžiasi mūsų pavėžinama, išgriaunama į sniegą… O kaip mes laukdavome, kad ji pakviestų į svečius savo namuose! Jos jaukiuose namuose gaudavome gausybę bendravimo pamokų, sulaukdavome aibę atsakymų į mūsų klausimus. Kartais išgirsdavome ir griežtų pastabų dėl netinkamo elgesio. Juk mes, paaugliai, buvome tokie pašėlę ir tiek iškrėsdavome šposų!
Žinojau, ,,kad vaikai turi gyventi grožio, žaidimo, pasakos, muzikos, fantazijos, kūrybos pasaulyje“ (V.Suchomlinskis). Atsistoti prie auditoriją mus mokė K.Švedarauskaitė. Mes džiaugdavomės tapę ,,ožiukais, lapėmis, zuikiais“ jos režisuotose pasakose. Raiškaus kalbėjimo, pasitikėjimo savimi ir šalia esančiais išmokome jau tada. Mus mokė nesišaipyti iš to, kuris suklydo ar pamiršo žodžius, nežeminti vienas kito. Į sceną išeidavome gražiai aprengti, apraminti, apglostyti… Daug visko patirta mokytojų Trakšelių, Prapuolenių, Abromovaitės, Kuprevičiaus, J.Žurausko pamokose. Šiandien jau žinau: jų gyvenimo prasmė buvo atiduoti dalelę savęs mokiniams… „Kaip gaila, kad negrįšime į šitą laiką…“
Vidurinėje mokykloje mus sutiko gausus naujų mokytojų būrys. Jie, rodos, buvo paslaptingi, susirūpinę, labai rimti. Ir mokė mus „būti nei virš žmonių, nei šalia jų. Mokė būti kartu su jais – tokia pasirinktos tarnystės paskirtis“. (Kz.Stoškus). Mus žavėjo auklėtojos A.Faustaitės kantrybė, užsispyrimas išmokyti anglų kalbos visus ir kiekvieną. Ji mokėjo pabarti (niekam negirdint), paguosti, nuraminti, įtikinti. Buvo mumyse ir gero, ir blogo. Mūsų auklėtojas J. Genys neskubėjo girti, tik šyptelėdavo išgirdęs apie klasės pergales makulatūros ar metalo laužo rinkimo konkursuose. Popamokinių renginių organizatorė nepailstanti R.Mackevičienė skatino surasti gyvenimo pilnatvę, išmokti vertinti kitus, o tik paskui save, puoselėjo mumyse grožį, gėrį, dorą.
Kiekvienas turėjome savo mylimiausią, geriausią, gerbiamiausią mokytoją. Bet labiausiai pasitikėjome ir laukdavome rusų kalbos mokytojo A. Jenčiaus pamokų. Teisingas, orus, padorus, tolerantiškas – jis taip buvo mums reikalingas!
Sunku parinkti žodžius apie mokytoją ir auklėtoją, nuostabų įvairių sumanymų organizatorių A. Petronį. Bendraudama su savo auklėtiniais žinojau, kaip pasielgtų Jis mano vietoje. Tai jo žodžiai : ,,Gėda švaistyti laiką nieko neveikiant, mokytojas privalo ne rusenti, o degti. Tuomet vaikai eis paskui jį, eis su juo”. Mano mokyklinių laikų direktorius Č. Kantauskas leido mums fantazuoti, kurti, veikti. Tai buvo prasmingas moksleiviškas gyvenimas! Šiandien apie savo buvusius mokytojus galiu drąsiai teigti: Jie kaip miško šaltinis, kurio niekas nepastebi, bet kurio gili versmė girdo ir ąžuolą, ir kuklios gėlelės šaknis”.
Mūsų, III vidurinės mokyklos auklėtinė R. Dominauskaitė – Jarienė laiške, skirtame mokyklos dvidešimtmečiui, citavo Umberto Eko ( o siaube, kiek mažai aš težinau!..) žodžius : ‘’Visa išklydo iš kelio, ir tebūnie pagarbintas Viešpats, kad dar anuomet mano mokytojas įkvėpė man norą mokytis!!!
1973 – iaisiais aš, visai dar jauna, mokykloje su pertraukomis tedirbusi vos septynerius metus į Trečiąją vidurinę atėjau dirbti galvodama „ kalnus nuversti“! Jaunystė tuo ir žavi! Atėjau į brandžių žmonių kolektyvą. Atėjau dirbti ir mokytis. ,,Kiekvienas, kuris prašo, gauna, ir kuris ieško, randa, ir tam, kuris beldžiasi, atidaroma. (Iš Evangelijos pagal Matą). Visos durys man buvo atidarytos. Ir mokiausi iš greta dirbančių meilės ir švelnumo, kaip reikia mažą ir silpną apginti, atrasti laiko tam, kuris jaučiasi atstumtas, niekam nereikalingas, nelaimingas. Mokiausi nieko neteisti (o ar pavyko?), apginti savo nuomonę, išklausyti savo mokinius. Tokių, kaip J. ir A. Katiliai, V.Juozapaitis, N ir V. Karmonai, J.Stalionienė, Č.Vešiota, Z.Krikštanienė, pradinių klasių mokytojos, S.Adomaitienė, I.Žibaitienė, V.Valienė, P.Dzementavičienė buvo daug (teatleidžia tie, kurių nepaminėjau). Jie visi spinduliavo kažkokia ypatinga šviesa.
Ir dar. Labai norėjau pabūti mokinių, grįžusių į savo mokyklą mokytojų Aušrelės, Gražinos, Irenos, Laimutės pamokose. Tiesiog pabūti, pasidžiaugti, o gal ir atrasti kažką naujo, nepatirto, neišbandyto…
Matydavau, kaip mano kolegos, atlikę begales darbų,“ iškalbėję tūkstančius žodžių, ‚,išbarstę savo jausmus, skuba į namus. Belikdavo atsidūsti: ak „ tos devynios galybės darbų – dešimtas – nuovargis‘‘…
Bet visada tikėjau, kad jei reikės kovoti už savo mokyklos garbę, suremsime pečius, būsime vieningi. Visi kaip vienas. Vadovai ir eiliniai. Mokytojai ir mokiniai… Ieškantys ir atrandantys…
Jaučiu, kad „ nieko šiandien daugiau neparašysiu. Pasislėpė žodžiai, sulindo į seną albumą, į užrašų knygelę stalčiuje‘‘ (Jurga, nepyk, pavogiau Tavo mintis). Gal atsiversiu mokykloje išleistas knygas („ Skrydžiams juk ir gimsta žemėje žmogus‘‘, ,,Po vienu stogu‘‘, ,,Mes visi ta pačia kryptimi“) ir skaitysiu vėl ir vėl apie juos, savo mokinius ir kolegas…
III vidurinės mokyklos ir Vaižganto gimnazijos mokytoja Janina Kaučikienė
