Tokį klausimą reikia kelti, kai pamatai, kiek vienos partijos sąraše atsidūrė sportininkų. Krepšininkai, futbolininkai, karatistai ir imtynininkai – visi veržiasi į valdžią po mero sparneliu.
Atidesnis pasakys, kad neatrodo tas sporto sektorius toks nuskriaustas: nuolat giriamasi arena, stadionais, o ir pastatytas baseinas. O kur dar visas sporto skyrius įdarbintas vienos partijos bendrapartiečių, tad sportuok ir džiaukis. Vis tik įsižiūrėjus aiškėja, kad jie tenori vieno – sporto bazės turi priklausyti tik jiems vieniems ir nereikėtų su niekuo dalintis. Susidarius palankioms aplinkybėms, net privatizuoti. Kad nereikėtų dalintis, prisigalvojama absurdiškiausių reikalavimų ir taisyklių. Ar ne kuriozas gauti 289 eurus baudos už tai, kad bėgiodamas stadione savo krepšį pasidedi ant kėdės? Žinoma, su teismų pagalba ir kiti absurdai buvo panaikinti.
Pamąstymai dėl tikrosios sporto ir jų bazių ateities atsiranda po to, kai prisidengiant taisyklėmis dalis centrinio stadiono tampa neprieinama plačiajai visuomenei. Suprantama, kad neleisi visų į dušą nusimaudyti, bet kad mokyklų, kurios neturi jiems priskirtų stadionų, mokiniai vasaros metu negalėtų žaisti ant pagrindinės stadiono vejos, jau nebe kuriozas. Vienas kandidatų, futbolo treneris Mindaugas Urbonavičius, iš savo vadovo gavo įspėjimą už tai, kad nesugebėjo išvaryti vaikų iš stadiono! Tada tam pasipriešino suaugęs, kuris iškvietė policiją treneriui už kabinėjimąsi prie vaikų. Suprantama, šis sporto funkcionierius nemažai vargo, kol su partiečių pagalba konkurentus iš Radviliškio išvarė, tad norėjosi sau stadiono, oi kaip norėjosi. Gaila, nepavyksta susisiekti ir pakalbinti paties funkcionieriaus, kodėl jis eina į aukščiausią rajono valdžią, juk tikslai pasiekti – stadionas kone 90 procentų laiko stovi tuščias.
Kartu su juo koja kojon eina ir vietinės futbolo komandos puolėjas Deividas Dargužas. Tas pats, kuriam taip ir nepavyko surasti laimės užsienyje po to, kai 2013 metais kolegijoje pabaigė socialinio darbuotojo kursą. Bet savi bendrapartiečiai pasirūpino ir jis netikėtai įsidarbino ūkvedžiu centrinėje bibliotekoje. Tikrai, pagal specialybę turėjo rūpintis žmonėmis, o pradėjo rūpintis turtu. Žinoma, ne savu, o visų. Ar neįsijungs homo sovieticus mąstymas, kad jei visų turtas, tai, vadinasi, niekieno, o jei neturi šeimininko, tai … Nors kai rūpinosi stadionu dirbdamas darbininku, ne vienas pastebėjo pagerėjusią stadiono vejos kokybe. Tiesa, jis irgi tos pačios nuomonės apie stadioną buvo: „Ko čia kiekvienas turėtų vaikščioti, stadionas tik futbolininkų.“ Jauno kandidato nuomonės šiuo ir kitais klausimais nepavyko pasiteirauti, jis nėra pasiekiamas.
Marius Aleksiūnas